Kaip naujienų portalui lrytas.lt pasakoja edukologė, antropocenas yra nauja geologinė era, kuri gal ir per daug sureikšmina žmogų, bet yra orientuota būtent į jį, jo charakterio savybes ir vertybes. Pasak jos, jei ankstesnėse epochose svarbiausios žmogaus savybės buvo kovojimas ir gebėjimas išgyventi, dabar žmonija gali išgyventi tik tokiu atveju, jei atsakingai elgiasi su savimi, su savo aplinka ir gamta.
„Pasekmes, kokias žmogus padarė neatsakingai elgdamasis su gamta, jau matome – vyksta klimato atšilimas ir, PSO duomenimis, jau šiandien 16 milijonų vaikų negali lankyti mokyklos, nes jos yra tiesiog apsemtos. Antropoceno vaikai šiuo laikmečiu turi išgyventi, nes vieni galbūt neteko tėvų, kiti neturi galimybės mokytis, todėl susiformuoja ir tam tikros charakterio savybės, kai būdamas vaikas jau turi galvoti, kaip išlikti“, – aiškina doc. dr. S.Burvytė.
Įprasti ugdymo metodai jau nebeveikia
Tačiau Lietuvoje ryškių gamtos stichijų ir klimato kaitos padarinių nematoma, tad situacija, pasak specialistės, čia yra visai kitokia. Kaip teigia S.Burvytė, Lietuvoje antropoceno vaikai yra viskuo aprūpinti, jiems patiems nieko nebereikia daryti, tad, susidūrus su tokiomis problemomis, su kuriomis susiduria kiti šios eros vaikai, jiems išgyventi būtų kur kas sunkiau.
„Ką aš matau, kad tėveliai juos ant rankų iki darželio palydi, neša rankoje jų kuprinę, ir vaikams patiems nieko nereikia daryti. Jeigu jie atsidurtų tokioje laukinėje gamtoje, jie tikriausiai išgyventų daug sunkiau“, – sako specialistė.
S.Burvytė kaip svarbiausius antropoceno vaikų bruožus išskiria ypatingą dėmesį gamtai ir kūrybiškumą. Šios epochos žmogui svarbus ekologijos, švarios aplinkos aspektas.
„Antropoceno karta priverčia suaugusiuosius atsigręžti į save ir pamąstyti, kokie jie pavyzdžiai yra savo vaikams. Dažnu atveju vaikai tampa pavyzdžiais jiems. Darėme stovykloje tokį eksperimentą: ėjome pasivaikščioti į gamtą, ir vaikai nustebo, kaip žmonės negražiai elgiasi su gamta, kiek daug šiukšlių. Sakau jiems: ką galėtumėme padaryti, kad taip nebūtų? Gal pakabinkime lentelę, surinkime šiukšles, ir gal kiti taip nesielgs?
Kadangi tai ikimokyklinio amžiaus vaikai, lentelėje jie su klaidomis parašė „nešiurpuliuokime“, ir, surinkus šiukšles, vasarą daugiau ten niekas šiukšlių į tą pakrantę nebekratė“, – pavyzdį prisiminė edukologė.
Pastebima, jog pokyčių ir iššūkių šios eros vaikai neabejotinai atneša ir į švietimo sistemą. Dėl nenumaldomo smalsumo ir noro išreikšti savo kūrybiškumą, įprasti ugdymo metodai praktiškai nebetinka.
„Dabar žinios yra pasiekiamos vienu mygtuko paspaudimu, dabar mokinys neretai gali už mokytoją žinoti net daugiau. Jiems reikia veiklos, iššūkių, problemų, kurias jie galėtų spręsti. Vaikams reikia kūrybiškumo, kuris kartais gali pasireikšti visiškai netradicinėmis formomis“, – pastebi edukologijos mokslų daktarė.
Tačiau čia, pasak jos, kyla dar vienas iššūkis – per didelės laisvės veikti suteikimas gali virsti į norą tik konkuruoti, o ne ugdyti save.
„Kartais mes perlenkiame lazdą leisdami vaikams veikti, bet ta veikla gaunasi tokia daugiau demonstratyvi, o ne ugdomi kasdieniai įpročiai. Kartais vaikai perima neigiamą kovotojo poziciją ir tai skatina vaikų tarpusavio konkurenciją. Bet tą jie irgi perima iš mūsų, nes visuomenėje mes renkame patį geriausią šokėją, geriausią dainininką, ir taip toliau.
Skyrybų skaičiai Lietuvoje išties didžiuliai, vaikams trūksta pavyzdžių, kaip sugyventi tarpusavyje. Tada jie tampa liūdni ir vieniši, o išgyventi galime tik kartu bendradarbiaudami.
Reikėtų pagalvoti, ar iš tikrųjų elgiamės atsakingai su gamta ir vieni su kitais, ar visada ištiesiame pagalbos ranką, kai galime tai padaryti. Matau klasėse, kad kartais yra nežinoma, kaip elgtis su kitokiu vaiku, ir iš to nežinojimo, kaip elgtis ir kaip apsisaugoti, dažnai sakoma: išmeskime šitą vaiką iš bendruomenės. O kartais vaikai daug labiau vieni kitus supranta“, – aiškina S.Burvytė.
Pavojų – gausybė
Pozityvios tėvystės specialistė sako mananti, kad šiuolaikinė švietimo sistema eiti kartu su gyvenimu nespėja, tačiau situaciją gelbėja tie pedagogai, kurie vaikus pajaučia, puoselėja su jais nuolatinį ryšį.
„Šiuolaikiniai vaikai yra neįtikėtinai kūrybingi, tik reikia jiems leisti tą kūrybiškumą atskleisti. Jeigu suaugusieji juos nukreips ant teisingo vertybinio pagrindo, Lietuva tikrai nepražus. Esminis dalykas, jog keičiasi santykis tarp mokytojo ir vaiko. Tam tikroje situacijoje antropoceno vaikai jaučiasi kaip žuvys vandenyje, pavyzdžiui, virtualioje erdvėje.
Jeigu aš imituosiu, kad žinau, kaip joje elgtis, nors iš tikrųjų nežinau, vaikai tą supras. Bet jei aš nuoširdžiai pasakysiu, kad aš nežinau, jūs esate šios srities ekspertai, vaikai noriai pakonsultuos, ir šitaip augs jų pasitikėjimas savimi. Mes visi turime vieni iš kitų mokytis, nes negalime būti visų sričių ekspertais“, – dėsto S.Burvytė.
Deja, tačiau antropoceno era atnešė ir savų psichologinių problemų. Kadangi ši epocha simbolizuoja neapibrėžtumą, pasak edukologės, pasaulis tampa nebenuspėjamas, tampa sunku suvokti, kokių savybių išgyvenimui reikės ateityje.
Specialistė išskyrė ir dar vieną ryškų pavojų – norėdami finansiškai pagerinti vaikų gyvenimo kokybę tėvai vaikams skiria vis mažiau dėmesio, todėl santykius jie pradeda kurti virtualioje erdvėje.
„Tai savotiškai veda į aklavietę, kai nežinai, kaip ugdyti vaiką. Šį laikmetį aš pavadinčiau suaugusiųjų priklausomybe nuo darbo, nes, norėdami pagerinti buities kokybę, tėvai moka žiaurią kainą, aukoja laiką su vaikais, ir šie tarsi paliekami saviugdai.
Tuomet tėvai pamažu praranda autoritetą, o vaikams prie kažko reikia prisirišti. Kaip bebūtų liūdna, tokiu atveju atžalos dažnai prisiriša prie virtualių draugų, ir pavojus tas, kad vaikai sunkiai atskiria, kur yra realybė, o kur virtualus gyvenimas.
Tie virtualūs draugai vėliau gali tapti autoritetais, netgi skatinančiais elgtis netinkamai. Jau dabar matau to pasekmes, kai paaugliai negali savęs identifikuoti, nėra tvirtai susiformavę. Paaugliams ir vaikams kaip oras yra reikalingi vertikalūs ryšiai“, – sako S.Burvytė.
Pasak jos, virtualiame pasaulyje „užstrigę“ antropoceno vaikai galiausiai net praranda baimės jausmą.
„Dabar turime tokį infodemijos laikotarpį, kai informacijos yra labai daug, vaikai paskęsta medijose ir nemoka atsirinkti informacijos, kuri iš tikrųjų yra naudinga. Kyla pavojus, kad jie gali būti įtraukti į įvairias grupes, kuriose juos gali privesti prie savęs žalojimo ar kitų žalingų veiklų.
Kadangi virtualūs žaidimai ir pokalbiai sukelia labai daug emocijų, vaikai praranda baimės jausmą. Jeigu tave nušovė virtualioje erdvėje, gauni antrą gyvybę. Jeigu kartais vaikas supainioja realų gyvenimą su virtualiu, kyla labai didelė grėsmė, kad jis gali įnikti į priklausomybes, nėra net mirties baimės“, – sako edukologijos mokslų daktarė.
Prisitaikyti turės ne darbdavys
Neabejojama ir tuo, kad antropoceno vaikai ateityje pokyčių įneš ir į darbo rinką. S.Burvytė pabrėžia, jog dabar visuomenėje yra susidaręs klaidingas požiūris, kad darbdaviai turi prisitaikyti prie skirtingos kartos darbuotojų. Tačiau tai netiesa.
„Ar gyvenime taip yra? Ar darbdaviai tikrai taikosi prie darbuotojų? Mes iškreipiame vaikams pasaulio suvokimo vaizdą, tėvai sukuria tokias sąlygas, kad jie patys taikosi prie vaikų, vaikai diktuoja madas. Kad ir tokiu atveju: tėvai klausia ikimokyklinuko, į kokią šalį šeima turi vykti atostogauti. Ir sprendimą priima ikimokyklinukas! Šiukštu!
Čia norėčiau nusiųsti tėvams aiškią žinutę, kad ne suaugusieji turi taikytis prie vaikų, o vaikas turi pajausti, kada reikia paklusti ir prisitaikyti. Didelę klaidą daro tie tėvai, kurie ne pagal amžių leidžia vaikams priimti sprendimus.
Toks vaikas vėliau ateina į mokyklą ir verčia prisitaikyti savo mokytojus. Vėliau jis net nesugeba sutarti su kitais, nes anksčiau buvo pasaulio centru, o dabar nėra. Esminis dėsnis – vaikas turi išmokti taikytis prie tos aplinkos, kuri jį supa, turi išmokti prisiimti asmeninę atsakomybę už save, savo mokymąsi, veiksmus, žodžius, savo elgesį tiek realybėje, tiek virtualioje erdvėje. O pirmiausiai čia turi veikti tėvai“, – įsitikinusi edukologė.
