Vasario 16-osios iškilmes Perlojoje pandemija tik pritildė – istorija skamba kiekvienoje troboje

Iki visą pasaulį sukausčiusios COVID-19 pandemijos Perloja kasmet Vasario 16-ąją prisimindavo savo didvyrius.

„Ši šventė mūsų namuose būdavo ypatinga. Tėvas namie visada pakabindavo lietuvišką trispalvę. Tik sovietmečiu mūsų šeima buvo išdraskyta – tėvus išvežė į Sibirą. Aš irgi nesugebėjau išsisukti nuo tremties. Buvau išvežtas paskutiniais vagonais 1952 m.“, – pasakojo Perlojos sekretoriaus ir pašto vadovo Zigmo Jonyčio sūnus Jonas Jonytis.

Į gimtąją Perloją jis sugrįžo tik po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., nes, grįžus iš Sibiro, jam po ilgų vargų buvo leista apsigyventi tik Naujoje Akmenėje: „Todėl aš tik iš pasakojimų girdėjau, kaip sovietmečiu buvo bandyta sugriauti paminklą Vytautui. Giminaičiai iki šiol prisimena, kaip net galingiausi traktoriai jo postamento iš vietos nesugebėjo pajudinti, nes po juo skersai įbetonuoti geležinkelio bėgiai“.

Šiemet Perloja vienaip ar kitaip paminės savo Vytauto paminklo 90-metį. Kokiu stebuklu jis vis dėlto išliko, Merkinės krašto muziejaus Perlojos skyriaus muziejininkė Marija Lūžytė naujienų portalui lrytas.lt sakė, kad jokių rašytinių šaltinių nėra: „Tik iš pasakojimų žinoma, kad pokariu paminklas buvo apšaudytas.

Viena perlojiškė močiutė man pasakojo, kaip vėliau grandinėmis bandyta jį griauti. Buto atvarytas net tas galingasis sovietinis traktorius. Jis nubraukė visus paminklo šonus. Todėl tuometinė valdžia 1968 m. apremontavo, o 1971 m. įtraukė į vietos paminklų sąvadą. Atsakymo dėl tokio sprendimo nepavyko rasti, todėl galima tik legendomis remtis, kam į galvą šovė toks drąsus poelgis“?

Pasak M. Lūžytės, vieni žmonės kalba, kad galbūt buvęs Perlojos bandymų stoties vadovas Jonas Aleksonis pasistengė, kad Vytauto paminklas būtų įtrauktas į tą sąvadą. Kiti kalba, esą paminklą apsaugojo nuolat tuometinei valdžiai iš Perlojos vežami „kindziukai ir naminukė“.

„Kita vertus, juk paminklas stovi miestelio centre. Todėl, jei būtų nuspręsta jį susprogdinti, neatmestina galimybė, kad būtų nukentėję ir aplinkiniai namai. Matyt, tai ir lėmė, kad nebuvo imtasis pačių drastiškiausių priemonių sulyginti paminklą su žeme“, – svarstė M. Lūžytė.

Ji prisiminė ir vieną visiškai kuriozišką istoriją, kai iš Kauno į Perloją atvažiavo Vytauto paminklo apžiūrėti būrelis mokslininkų. Tai pamatę, perlojiškiai kaip mat apsupo jį, pasiėmę grėblius ir šakes, nes manė, kad vėl iš Vilniaus atvažiavo kokia nors „komisija“. Toks žmonių atkaklumas ir ryžtas apsaugoti miestelio ir visos Lietuvos istorijos relikviją, neabejotinai, irgi padėjo ją išsaugoti.

Pasakodama Vytauto paminklo istoriją, M. Lūžytė priminė, kad iš pradžių Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga Perlojoje 1928 m. buvo planuota statyti Laisvės paminklą: „Bet kaip tik tuo metu buvo nuspręsta Perlojoje pastatyti naują bažnyčią. Nors senoji medinė dar buvo tvirta ir puikios būklės, vis dėlto imtasi naujų statybų.

Pinigus jai rinko miestelio ir apylinkių gyventojai. Bažnyčios ir paminklo ryšys – labai tamprus, nes 1930 m. pastatyta bažnyčia, o 1931 m. – paminklas. Taip atsitiko dėl to, kad tuometinis Perlojos klebonas Pranas Cibulskas pasakė, kad, kol nebus baigta bažnyčia, jokie paminklai nebus statomi“.

Pinigus paminklui visoje Lietuvoje rinko Šaulių sąjunga, pasienio policija, bet ženkliai prisidėjo ir Perlojos žydai, nors jų tada miestelyje buvo tik apie septynios trobos.

Miestelio žmonės pasakodavo, kad, kasdami bulves, ne bulvių maišus, pirmiausia, namo veždavo, bet gražesnius laukuose rastus riedulius kraudavo į vežimus ir – į paminklui rengiamą aikštę.

„1930 m. buvo Vytauto metai. Po visą Lietuvą nešiodavo jo portretą. Viena moterėlė man yra pasakojusi, kad, kai atnešė Vytautą į Perloją, jau buvo vakaras. Visuose languose degė žvakės. Tas šviesulių vaizdas tiesiog užbūrė visą miestelį. Tada ir buvo nuspręsta statyti ne Laisvės, o Vytauto paminklą. Juk jis kažkada Perlojoje pastatė pirmąją koplyčią. Be to, tikėta, kad pasienyje su Lenkija esančią Perloją Vytautas tarsi apgintų. Todėl paminklas pastatytas taip, kad Vytautas, nuleidęs, bet visada pasiryžęs pakelti kardą, žiūri į Merkį, kurio kitame krante tada buvo Lenkija“, – sklaidė istorijos puslapius M. Lūžytė.

Neatsitiktinai ant paminklo atsirado užrašas: „Vytautai, Didysai, gyvas būsi, kol bus gyvas nors vienas lietuvis“.

Sukurti dagiau nei aštuonių metrų paminklą buvo pasikviestas tuo metu dar tik pradedantis savo kūrybą skulptorius Petras Tarabilda. Su juo kartu kūrė ir architektas Stasys Neliupšis.

Kovas už Lietuvos nepriklausomybę Perlojoje liudija ne tik paminklas Vytautui, bet ir Švč. Mergelės Marijos iš Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Joje, kai reta kitose Lietuvos bažnyčiose – gausu lietuviškos heraldikos – ant vargonų parapeto Vytauto portretas, iš abiejų altoriaus pusių šešios trispalvės, ir Vytis, ir Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius ir senoji Vytis. Dekoruodamas bažnyčios skliautus, Jurgis Hofenas ant jų visus tekstus užrašė tik lietuviškai.

„Perlojos bažnyčia veikė per visą sovietmetį, nes čia buvo itin stipri tikinčiųjų bendruomenė. Be to, į Perloja nuolat būdavo siunčiami vadinamieji kunigai ekstremistai, nepaklūstantys tuometinei valdžiai. Todėl čia visada dirbo išskirtiniai kunigai, stiprios asmenybės ir puoselėjantys istorinę Lietuvos atmintį. Per pamaldas bažnyčia tiesiog lūždavo. Ji buvo tarsi visos Lietuvos ambasada Perlojoje. Beje, vasarnamį miestelyje turi ir prezidentas Gitanas Nausėda“, – pasakojo M. Lūžytė, kilusi iš Perlojos ir po studijų bei darbo Kaune vėl sugrįžusi į gimtąsias vietas.

1918 m. Perlojos parapijai priklausančių kaimų gyventojai įkūrė savo respubliką – savavaldę bendruomenę. Jie paskelbė, kad okupacinė vokiečių valdžia neteisėta, išsirinko parapijos komitetą, jo pirmininku išrinktas Jonas Česnulevičius buvo vadinamas Perlojos respublikos prezidentu. Neapsikentę svetimų kariuomenių plėšikavimo perlojiškiai sudarė 50 vyrų savigynos būrį ir pradėjo patys ginti savo namus. Vadinamoji Perlojos respublika gyvavo iki 1923 m.