Apie kiekvieno lietuvio vaidmenį kelyje link nepriklausomybės, užsienio valstybių požiūrį ir apie tai, kaip Vasario 16-oji išskiria Lietuvą nuo Baltijos šalių kaimynių naujienų portalas lrytas.lt kalbasi su Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos istorijos mokytoju dr. Mindaugu Nefu.
– 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Kokia iš tiesų yra šios dienos reikšmė?
– Vasario 16-oji iš esmės yra modernios Lietuvos gimtadienis – taip jau nutiko, kad turime ne vieną dieną, kurią galime laikyti Lietuvos gimtadieniu.
Valstybė, kuri buvo sukurta XIII amžiuje, žlugo 1795 metais, įvykus trečiajam Abiejų Tautų Respublikos padalijimui, ir Lietuvos, kaip valstybės, nebeliko.
Prabėga daugiau nei 100 metų. XX pradžioje veikia Lietuvos inteligentų politinis nacionalizmas – siekis, kad lietuviai turėtų savo nepriklausomą valstybę. Iš vienos pusės imamasi atkurti valstybę, nes savo istorijoje jau turėjome valstybingumo tradiciją. Iš kitos pusės pasirenkamas visiškai naujas valstybingumo kelias, grįstas tautinės valstybės idėja – kad yra viena titulinė tauta, o kitos tautos – aplink ją. Taip pirmą kartą atsiranda tautinė lietuvių valstybė.
Mes ją siejame su modernia Lietuvos valstybe todėl, kad buvo bandoma žengti demokratijos keliu: Vasario 16-osios akte nurodyta, kad atkuriama valstybė turi būti sutvarkyta demokratiniais pagrindais. Tai yra labai svarbu.
– Kokias aplinkybes įvardintumėte kaip esminius faktorius, nulėmusius, kad būtent 1918 metais pavyko paskelbti Nepriklausomybę? Įvairių bandymų žengti Nepriklausomybės link būta ir anksčiau.
– Pagaliau susiformavo vadinamoji politinė lietuvių tauta: tai ne tik žemdirbiai, bet ir išsilavinę žmonės, turintys politinių tikslų ir ambicijų – tai yra kertinis aspektas. XIX amžiaus pabaigoje, kada politinė lietuvių tauta tik pradeda formuotis, neturėjome net sąlygų Nepriklausomybės atkūrimui, nepaisant ginkluotų sukilimų. Tuose sukilimuose dalyvavę žmonės dažnai net nežinojo, už kokią valstybę jie kovoja – ar už ATR, ar už Lietuvą.
Ir tik XX amžiaus pradžioje, kai jau turime politinę lietuvių tautą, pasiruošusią kilti aukštyn, sukurti savo valstybę, pavyksta tai padaryti. 1917 metais Vilniaus konferencijoje išsirinkus Lietuvos Tarybą, jos nariai penkis mėnesius derino Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo klausimą.
Nepamirškime, kad pirmas mėginimas paskelbti nepriklausomybę buvo 1917 metų gruodį, tiesa, sąjungoje su Vokietija, o tai netiko daliai Tarybos narių ir iš esmės neatspindėjo Vilniaus konferencijos nutarimo. Štai tos modernios politinės lietuvių tautos susiformavimas ir lėmė Vasario 16-osios paskelbimą – siekį gyventi nepriklausomoje, suverenioje Lietuvos valstybėje.
– Lietuvos Nepriklausomybei itin reikšmingas buvo inteligentijos vaidmuo. O kiek nepriklausomybės idėjos buvo paplitusios tarp paprastų lietuvių?
– Visada sunku pasakyti, kiek paprastam žmogui buvo suprantamos tos idėjos. Pagrindinė rolė tekdavo inteligentams, kurie buvo kilę iš įvairių Lietuvos vietovių, ir kaip jie nepriklausomybės idėją paaiškindavo savo kraštiečiams, giminaičiams, kurie išsilavinimu jiems neprilygo.
Manyčiau, kad buvo paplitusi bent jau savotiška Nepriklausomybės idėjos sėkla, jog gyventi nepriklausomiems, patiems kurti savo ateitį yra gerokai perspektyviau negu priklausyti kaizerinei Vokietijai. Tam pasitarnavo labai griežtas kaizerinės Vokietijos valdymas Lietuvoje pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 metais, kaizeriui su kariuomene įžingsniavus į Lietuvos teritoriją ir išnaudojant ją karo reikmėms: žmonėms reikėjo mokėti pyliavas, duokles, jie buvo alinami. Prieš paskelbiant valstybės atkūrimo aktą miestų gyventojai daug kur gyveno pusbadžiu.
Tad atsiradus idėjai, jog ateitis bus daug šviesesnė, nes būsime nepriklausomi, sunkių gyvenimo sąlygų nualintiems žmonėms nepriklausomybės idėjos tampa paveikesnės, negu jeigu būtume gyvenę ekonominio gerbūvio sąlygomis. Tuomet tas eilinis žmogus tikrai dar gerai pagalvotų, kas jam yra naudingiau.
– O kada dauguma lietuvių suprato, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja gali tapti realybe, kada pajuto, kad nepriklausomybė yra svarbi, kad kovos už ją?
– Lūžiniai momentai tikriausiai yra Nepriklausomybės karas, prasidėjęs 1918 metų pabaigoje, kai bolševikai veržėsi į Lietuvos teritoriją, ir 1919 metų pradžioje pradėta formuoti savanoriška Lietuvos kariuomenė.
Žmonės suprato, jog jeigu ne jie, tai niekas kitas paskelbtos Nepriklausomybės neiškovos. Žinoma, į kariuomenę žmonės irgi ėjo įvairių motyvų vedini, vienas iš jų – tam tikros užuominos, kad jiems po to bus atsilyginta žeme. Tai yra svarbu.
Tačiau tai irgi įrodo, kad žmonės suprato, jog ateityje tikrai bus geriau, jei dabar dėl jos reikės kovoti. Tad Nepriklausomybės karas, kurio metu teko kautis su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, manau, didesnėje dalyje lietuvių visuomenės galutinai įtvirtino mintį, kad Nepriklausomybės kelias yra tas kelias, kuriuo vertėtų žengti, nepaisant visų socialinių, ekonominių problemų ir gilaus nepritekliaus.
– O kaip tuo metu Lietuvos Nepriklausomybės idėją vertino kitos valstybės, pavyzdžiui, Vakarų Europos šalys, JAV?
– Be abejo, skeptiškai – niekas nepuolė Lietuvos pripažinti. Didžiosios dalies Vakarų valstybių akyse Lietuva buvo regima kaip buvusios Rusijos imperijos įtakos zona. JAV tai buvo tokios tolimos teritorijos, todėl nebuvo skubama šalies pripažinti.
Tuo metu su mūsų kaimyninėmis šalimis, ypač Vokietija, Rusija ir Lenkija interesai išsiskyrė – tą matome kovose dėl Nepriklausomybės. Galutinai tarptautinio vertinimo procesas pajudėjo tik pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, po 1920 metų: 1922, 1923, 1924 metais pagausėjo pripažinimų tiek de jure, tiek de facto.
– Vasario 16-osios aktas išskiria mus iš kitų Baltijos valstybių tuo atžvilgiu, jog 1918 metais pasirašytu dokumentu buvo atkuriama seno valstybingumo tąsa – pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės istorija kuriama daugiau nei 1000 metų. Tuo metu Latvija ir Estija 2018 metais minėjo savo valstybių įkūrimo šimtmetį.
– Šiuo požiūriu mes vienareikšmiškai esame priekyje – žinoma, šiais laikais tai nelabai ką ir reiškia. Mūsų valstybingumo tradicija yra gerokai gilesnė, įvairesnė – nepamirškime, kad turėjome ilgą monarchijos periodą, ilgą bajoriškos aristokratijos periodą. Mūsų valstybingumas buvo labai įvairus.
Ir Vasario 16-ąją buvo pabrėžta, kad yra atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, bet tai jau buvo visiškai kitokio pobūdžio valstybė. Todėl dažnai vartojamas terminas „moderniosios“ Lietuvos gimimas.
– Kas nulėmė šį skirtumą tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos?
– Įvairios aplinkybės: tai, kad gentys, kurios gyveno Latvijos ir Estijos teritorijoje, valstybingumo keliu taip greitai nepasuko. Dar viena aplinkybė – tai, kad vokiškasis ordinas įsikūrė Rygos įlankoje, ir ten gyvenusias baltų gentis labai greitai nugalėjo.
Šiuo atveju mes išsiskyrėme tuo, kad XIII amžiuje, kai baltų žemes pradeda puldinėti vokiškieji ordinai, mums pavyksta pasipriešinti ir suvienyti baltų gentis į Lietuvos valstybę.
Latviai ir estai tokios istorinės situacijos neturėjo, todėl jų valstybingumo tradicija siekia 100 metų. Tačiau šiais laikais nei politikoje, nei ekonomikoje tai nieko nelemia – tai labiau simboliniai ir istoriniai motyvai.
– O kaip sukurti šventinę nuotaiką šiais metais prasmingai paminėti Vasario 16-ąją, gyvenant karantino sąlygomis, kada įprasti renginiai atšaukti, o žmonės vieni su kitais bendrauja per nuotolį?
– Šventimas nebūtinai turi būti su didžiuliu patosu, kada išeiname į gatves ir rėkiame: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Pagalvokime labai paprastai: o kaip mes švenčiame savo gimimo dieną? Dažnai tai vyksta mūsų šeimose, nedideliuose rateliuose – tai labai svarbus analogas, jeigu kalbame apie valstybinę šventę, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją.
Tą analogą galime perkelti iš savo, mamos ar tėčio gimtadienio į Vasario 16-osios šventę: pasigaminti šventinius pietus, pasižiūrėti kokią nors tai dienai skirtą laidą, paskaityti straipsnį ir jį aptarti. Apie tai pasikalbėti su vaikais, galbūt pasidaryti patiems trispalvę vėliavėlę, pasigaminti trispalvės žele tortą.
Galime padaryti daugybę dalykų, tik reikia noro tai daryti ir supratimo, kad demokratinėje, laisvoje, suverenioje valstybėje ne valdžia turi imtis iniciatyvos ir rodyti, kaip švęsti karantino metu, bet mes, suverenios valstybės piliečiai, turime tą iniciatyvą parodyti – jog iš tiesų mes esame to suverenumo atstovai.
