Po centro kairės politinėms partijoms nesėkmingų Seimo rinkimų praėjo jau beveik keturi mėnesiai, tačiau siekis opozicijai suvienyti jėgas bei išsirinkti bendrą lyderį vis dar neįgyvendintas. Įtampos pastebimos ne tik tarp opozicijos, tačiau ir centro kairės partijų viduje.

Socialdemokratai susiduria su iššūkiais rinkdamiesi naująjį partijos lyderį, o valstiečių suformuotoje šešėlinėje Vyriausybėje neatsirado vieta ekspremjerui, partijos sąrašo lyderiui Sauliui Skverneliui. Pastarasis nuogąstauja, kad centro kairės politinių jėgų susiskaldymas lems tai, jog centro dešinė valdžioje liks dar ne vieną kadenciją.

Politologai pripažįsta, kad susidariusi situacija, kai Seimo rinkimus pralaimėjusios partijos blaškosi ir ieško naujo politinio kelio, nėra neįprasta. Ekspertai teigia, kad kol kas sunku vertinti centro kairės partijų tolimesnę perspektyvą. Jie atkreipia dėmesį, kad vis dar neaišku, ar S. Skverneliui ir Ramūnui Karbauskiui pavyks išspręsti nesutarimus ir ar valstiečių sąrašo lyderis kituose Seimo rinkimuose dalyvaus su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Tuo tarpu vertindami socialdemokratų tolimesnes perspektyvas politologai neslepia, kad labai daug priklausys nuo partijos gebėjimo išsirinkti tinkamą lyderį.

A. Ramonaitė: dėsninga, kad po nesėkmingų Seimo rinkimų partijos blaškosi ir ieško naujo kelio

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė mano, kad kol kas sunku vertinti centro kairės partijų tolimesnę perspektyvą. Politologės teigimu, dabartinės įtampos, atsirandančios tiek tarp centro kairės politinių jėgų, tiek partijų vidiniai nesutarimai greičiausiai iki kitų Seimo rinkimų bus pamiršti.

„Manau, kad iki rinkimų yra dar labai daug laiko. Rinkėjai turi atmintį, bet atmintis yra riboto ilgio. Tarkim, jeigu dabar vyktų rinkimai, tai ginčai tarp R. Karbauskio ir S. Skvernelio partijai, manau, būtų labai žalingi. Nes iš tikrųjų be S. Skvernelio ši partija vargiai galėtų pasiekti kažką panašaus, ką pasiekė 2016 m. Bet po mažiau nei ketverių metų šių konfliktų žmonės jau neatsimins, todėl daug kas priklausys nuo to, kaip vėliau viskas klostysis“, – Eltai teigė A. Ramonaitė.

Politologė atkreipia dėmesį, kad valstiečių partijoje nesutarimų tarp R. Karbauskio ir S. Skvernelio yra buvę ir anksčiau. Visgi profesorė atkreipia dėmesį, kad valstiečių lyderiai visada sugebėdavo susitaikyti.

A. Ramonaitė taip pat akcentuoja, kad tai, jog rinkimus pralaimėjusios partijos kurį laiką blaškosi ir ieško savo identiteto, nėra neįprasta.

„Šiek tiek ir dėsninga yra, kad po pralaimėtų rinkimų partijos kurį laiką truputėlį blaškosi, ieško kažkokio savo naujo kelio. Būtent tai matosi ir su „socdemais“, bet jie tai pradeda daryti laiku, nes dabar yra pats laikas pradėti ieškoti naujo kelio ir bandyti stiprinti pozicijas bei pačią partiją. Manau, kad viskas priklausys nuo to, kaip jiems tai seksis“, – sakė ji.

Kalbėdama apie centro kairių partijų susiskaldymą, negebėjimą atrasti bendro opozicijos lyderio ir bendradarbiauti, politologė teigia, kad tam gali įtakos daryti žmogiškos ambicijos. Visgi A. Ramonaitė atkreipia dėmesį ir į tai, kad visos centro kairės partijos konkuruoja dėl labai panašaus rinkėjų elektorato. Todėl, pasak jos, kyla klausimas, ar bendradarbiavimas šioje situacijoje centro kairės partijoms yra geriausia išeitis.

„Juk tada jos tarsi praranda savo savitumą, supanašėja, laikomos tarsi vienas blokas. Tada eitume prie dviejų blokų sistemos – dešiniųjų ir kairiųjų – o blokų viduje esančių partijų skirtumai tarsi jau būtų neprasmingi, nebereikšmingi“, – savo įžvalgomis dalinosi profesorė.

„Nei „socdemams“, nei valstiečiams, nei tiems patiems „darbiečiams“ turbūt toks scenarijus nėra labai naudingas, nes jie ieško savo veido ir nori išlaikyti savo rinkėją. Tai tie ginčai ir negebėjimas susivienyti man neatrodo kažkoks labai stebėtinas, greičiau gal natūralus, nes nelabai matosi kažkokio didelio motyvo, kodėl reikėtų vienytis. Nes vien opozicijos lyderio posto turėjimas, tiesą sakant, nėra ypatingos svarbos“, – pridūrė ji.

Visgi A. Ramonaitė mano, kad dviejų blokų sistema, sudarius koalicinę šešėlinę Vyriausybę, būtų palanki S. Skverneliui, nes tada, pasak jos, būtų aiškūs du galimi premjerai t.y. kairiųjų premjeras S. Skvernelis ir dešiniųjų – I. Šimonytė. Politologės teigimu, panaši situacija ir buvo susidariusi prieš Seimo rinkimus.

„S. Sverneliui ši situacija, matyt, būtų palanki, kad nuo kairės pusės būtų tik vienas premjeras, o kiti – tik šešėlinės koalicijos partneriai. Tada neiškyla kitas premjeras ir visai yra patogu, tada jis save aiškiai projektuoja į lyderystę kairėje pusėje“, – sakė A. Ramonaitė.

„Bet klausimas, ar su tuo būtų sutikusios kitos partijos, nes joms tai yra labai pavojinga. Čia gal viena iš priežasčių, kodėl „socdemai“ pralaimėjo, nes jų gretose žmonės nematė galimo premjero“, – pridūrė ji.

Visgi politologė nedrįsta spėti, ar S. Skvernelis kituose Seimo rinkimuose ir vėl dalyvaus kartu su valstiečių partija. A. Ramonaitė mano, kad S. Skvernelis prie valstiečių nėra ypatingai prisirišęs.

„Jeigu S. Skvernelis turėtų pasiūlymą ir galimybę užimti gerą poziciją kitur, tai gal ir pasinaudotų, manau, skrupulų kažkokių didelių neturėtų. Bet kitas klausimas, ar jam tai apsimokės. (...) O kurti savo partiją – labai sudėtinga“, – sakė politologė.

T. Janeliūnas: tolimesnės perspektyvos centro kairiesiems nėra labai šviesios

Savo ruožtu VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas teigia, kad situacija, kai centro kairiosios partijos po Seimo rinkimų atsidūrė sudėtingoje pozicijoje apskritai yra paradoksali.

„Centro kairiųjų, nuosaikiai kairiųjų pažiūrų rinkėjų Lietuvoje yra iš tikrųjų daug ir gal net daugiau negu dešiniųjų. Dešinieji iš tikrųjų turi net tam tikras lubas, kurias gana sunku būna pramušti. Tai, kad centro kairieji nesugeba pasinaudoti jų pranašumu ir laimėti rinkimų, matyt, lemia būtent lyderystės stoka ir pačių partijų nesugebėjimas aiškiai užčiuopti, ko nori rinkėjai, pasinaudoti tuo“, – Eltai sakė T. Janeliūnas.

„Aišku, galima kalbėti, kad dabartinę situaciją lėmė partijų viduje vykę procesai, tų pačių socialdemokratų skaldymasis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos posūkis taip pat labiau į centro kairiųjų pusę bent jau socekonomine prasme. Šioje srityje yra nemažai chaoso ir reikia, matyt, laiko, kad nusistovėtų pagrindinės zonos, kokia partija, į kokį rinkėjų segmentą orientuojasi“, – pridūrė jis.

Todėl politologas akcentuoja, kad tai, ar pavyks iki kitų Seimo rinkimų centro kairės partijoms stabilizuoti situaciją, labiausiai priklausys nuo tolimesnių opozicijos veiksmų.

„Tai priklausys nuo to, kaip socialdemokratams greitai pavyks surasti naują lyderį ir kaip naujam lyderiui pavyks perkurti partijos įvaizdį, taip pat, kaip valstiečiai toliau elgsis. Nes dėl valstiečių anaiptol ne viskas aišku: S. Skvernelis, atrodo, po truputėlį traukiasi į šoną, R. Karbauskio reputacija yra labai kontraversiška ir neaišku, ar jam gali pavykti grąžinti partijai populiarumą“, – teigė T. Janeliūnas.

Visgi politologas mano, kad anksčiau ar vėliau šalyje neišvengiamai turi atsirasti stipri centro kairės partija, galinti solidžiai pasirodyti ir Seimo rinkimuose.

„Tokioje situacijoje perspektyvos nėra labai šviesios centro kairiesiems, bet pagal visuomenės poreikius, manau, kad anksčiau ar vėliau turėtų galbūt net ne viena, kelios partijos atsirasti pakankamai stiprios tam, kad galėtų solidžiai pasirodyti rinkimuose ir turėti tikrai daug balsų“, – sakė politologas.

„Aišku, jau dabartinės partijos turi pakankamai gerą potencialą sustiprėjimui, jeigu joms nepavyks to padaryti, tai natūralu, jog tą erdvę gali užimti kažkas kitas, tai ir naujų partijų atsiradimo tikimybė išlieka“, –akcentavo jis.

T. Janeliūnas taip pat antrina A. Ramonaitei, teigdamas, kad S. Skvernelio tolimesnė politinė karjera nebūtinai bus susijusi su valstiečiais.

„Manau, kad S. Skvernelis gali dalyvauti rinkimuose su bet kuo, ką tik pasirinktų. Jo pozicija yra gera tuo, nes jis nėra kraštutinių pažiūrų politikas ir jam, manau, pavyktų susitaikyti su vienos ar kitos vis tiek, manau, labiau kairiųjų pažiūrų partijos pasiūlymais. Visai gali būti, kad jis bando, tyrinėja savo, kaip politiko, kaip asmenybės, paklausumą ir, aišku, galbūt bando tirti savo galimybes ir perspektyvas toje pačioje LVŽS, žiūrėti, ar įmanoma čia surast kažkokią stipresnę poziciją“, – sakė profesorius.

Politologas taip pat mano, kad S. Skvernelio siekį suvienyti Seimo opozicines jėgas yra nelengva įgyvendinti tiek dėl skirtingų partinių interesų, tiek dėl atskirų politikų ambicijų.

„Vienijimasis visada yra sudėtingas procesas, nes interesai skiriasi ne tik atskirų partijų ar frakcijų, bet ir netgi atskirų politikų. Tas kompromisų ieškojimas ir derinimasis visada yra sudėtingas, nesvarbu ar tarp kairiųjų, ar tarp dešiniųjų. Bet, jeigu ambicijos yra suvaldomos, tai opozicijos lyderį, manau, įmanoma yra surasti ir nutarti, ar jis yra rotuojamas, ar yra naudojamasi kažkieno didesniu populiarumu“, – sakė politologas.

Visgi T. Janeliūnas mano, kad sudėtingoje situacijoje atsiradusioms centro kairės partijoms, nepaisant baimės būti užgožtoms, reikia ieškoti sutarimo.

„Baimė paskęsti ar būti užgožtai kitos partijos visą laiką yra kaip stabdantis veiksnys, galbūt iš tikrųjų neleidžiantis taip drąsiai ieškoti bendradarbiavimo. Bet politikai, aš manau, vis tiek pakankamai racionalūs asmenys ir jie kažkokį būdą galiausiai suranda. Nes ar būti užgožtiems, ar būti apskritai nematomiems, tai toks pasirinkimas bus tarp dviejų blogybių. Greičiausiai bus renkamasi kažkuri mažesnė“, – sakė politologas.