Sostinė Vilnius ir aristokratų dvarai garsėjo turtais, architektūra ir bibliotekomis. Lietuviška gediminaičių dinastija XVI a. valdė pusę Europos, o tokios aristokratų giminės kaip Goštautai ir Radvilos, Pacai ir Sapiegos plačiai buvo žinomos Europoje nuo Romos ir Paryžiaus iki Prahos ir Stokholmo.
XVI a. viduryje LDK sostinėje Vilniuje kurį laiką knygų buvo spausdinama daugiau nei Londone. O paskutinis gediminaičių jogailaičių dinastijos atstovas Žygimantas Augustas garsėjo ne tik meile knygoms, teatrui ir Barborai Radvilaitei, bet ir išskirtine religine bei tautine tolerancija. „Aš nesu jūsų sielų karalius“ – mėgo kartoti Žygimanto Senojo ir menų globėjos italės Bonos Sforcos sūnus. Iš esmės klasikinis Renesanso epochos vaikis.
Tačiau 1572 m. Žygimantas Augustas mirė bevaikis ir Lietuvos-Lenkijos valstybėje bajorams prasidėjo „aukso amžius“, o soste tikras valdovų karnavalas: prancūzas, vengras, trys švedai, du vokiečiai ir t.t.... Taip Žečpospolitos soste šimtmečiams įsitvirtino svetimose šalyse samdomi (formaliai renkami) karaliai. Kartu su jais palaipsniui jau nuo XVII a. pradžios šalies atskirus gabalus apžiojo oligarchija. Kad valstybę valdo ne Varšuvoje sėdintis karalius, bet magnatai puikiai parodė jų XVI a. pr. žygis į Maskvą ir bandymas Kremliuje pasodinti savo statytinį.
Situacija buvo paradoksali: nors Žečpospolitą tuomet valdė karalius švedas, tačiau karinė iškyla į Maskvą iš esmės buvo privati oligarchų iniciatyva. Kuo šis karinis-politinis lietuvių-lenkų piknikas Maskvoje baigėsi, švenčių proga rašyti neverta. Tačiau faktas lieka vienas: nuo avantiūros pabaigos praslinkus vos keturiasdešimčiai metų, 1655 rugpjūtį Vilniuje jau šeimininkavo rusų caras Aleksiejus Michailovičius. Miestas buvo nusiaubtas.
Tai buvo pirmas kartas Lietuvos karybos istorijoje, kai lietuviai neapgynė savo sostinės. Pirmas, bet ne paskutinis. Nes tokia situacija iš esmės tęsėsi ištisus 400 metų. Praktiškai ligi pat 1991-ųjų sausio.
Žečpospolitoje prasidėję vidaus vaidai ir oligarchų privačios politinės iniciatyvos vedė valstybę į katastrofą. Nieko nepakeitė valstybę bandęs reformuoti Ketverių metų Seimas bei 1791-ųjų Valdžios įstatymas, vadinamoji Gegužės 3-osios konstitucija. Nes jos turinys prasidėjo nuo katalikybės, kaip „valstybinės religijos“ įtvirtino daugiatautėje, daugiakonfesinėje valstybėje ir feodalinių privilegijų didikams duotų nuo Kazimiero Didžiojo ir Jogailos iki Žygimanto Augusto patvirtinimu.
Nors ant slenksčio jau stovėjo revoliucingas XIX amžius apie vergovinės baudžiavos panaikinimą nebuvo nei žodžio. Ir tai tuo metu, kada Paryžiuje jau trys metai vyko Didžioji prancūzų revoliucija, buvo paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija bei pilnu pajėgumu jau veikė gydytojo Giljoteno išradimas. Tokia padėtis lėmė, kad XVIII gale Lietuva atsidūrė politinėje nebūtyje: buvo įjungta į Rusijos imperiją ir ilgą šimtmetį vilko svetimųjų jungą.
Du gražūs, bet bravūriški bandymai ginklu išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų baigėsi skaudžiais pralaimėjimais ir Žečpospolitos idėjų laidotuvėmis. Todėl jau XIX a. viduryje gimusiems lietuviams keliskart teko iš naujo apmąstyti tautos nueitą politinį kelią, galvoti apie tautinį atgimimą, nacionalinį išsivadavimą bei iš naujo kurti valstybę. Ir ne bet kokią. O modernią. Tai yra tautinę, demokratišką, liberalią.
Lietuvių kelias į Vasario 16-ąją buvo gana ilgas. Rusijos valdomoje Lietuvoje lietuvybės vėliavą pirmas pakėlė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius dar XIX a. viduryje Varniuose, kurie maždaug dvidešimtmečiui tuomet tapo tikrąja Lietuvos sostine. Vyskupas Valančius padarė tris didelius darbus: 1) 1845 m. paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos rektoriumi pradėjo bažnyčios lietuvinimą, lietuviškų pradžios mokyklų sistemos kūrimą ir taip pirmąkart tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje lietuvių kalbai suteikė viešą socialinį statusą.
Po liuterono Mažvydo Katekizmo tai buvo pirmas kartas, kai Dievulis su lietuviais katalikais masiškai ėmė bendrauti lietuviškai; 2) aplink save subūrė šviesiausius to laikmečio lietuvių protus – istoriką Simoną Daukantą, kultūrininką, kalendorių leidėją Lauryną Ivinskį ir botaniką-kalbininką vienuolį Jurgį Pabrėžą, kurie turėjo ambicijų lietuvybę kelti ligi civilizuotų tautų lygio; 3) tapęs Žemaičių vyskupu Varniuose įkūrė Blaivybės sąjūdį – pirmą masinį lietuvių tautinį judėjimą į kurį vos per penketą metų įsitraukė apie 300 000 lietuvių. T.y. beveik ketvirtadalis to meto suaugusios lietuviškos visuomenės.
Arba, maždaug tiek pat, kiek 1988-aisiais rinkosi į Sąjūdžio mitingus Vingio parke. Kalbant šiuolaikiniu žargonu, vyskupas Valančius lituanizavo Lietuvą ir tapo pirmu sėkmingu lietuvių vadybininku, kuris įkūrė pirmą masinę visuomenišką lietuvišką organizaciją. Tai buvo didelis žingsnis link lietuvių politinio atgimimo ir modernybės.
Antrą žingsnį padarė daktaras Jonas Basanavičius, kada gyvendamas Prahoje 1883 m. Tilžėje pradėjo leisti pirmą lietuvišką laikraštį „Auszra“, kuris iš esmės tapo lietuvių politiniu manifestu. Kol Markso-Engelso „Manifestas“ vis dar klaidžiojo po Europą, „Auszroje“ Basanavičius suformavo lietuvių politinę programą ir nustatė politinės kovos taktiką: nepriklausomybės siekti ne bergždžiai bravūriškai mojuojant kardu prieš milžinišką imperiją, bet liaudį šviečiant, gerinant jos ekonominį gerbūvį ir mokant politinės kantrybės.
Žiūrint politiškai, didžiausias Basanavičiaus nuopelnas yra tas, kad jo „Auszra“ lietuvius politiškai atskyrė nuo lenkų, rusų, vokiečių ir privertė iš naujo patikėti, kad jie verti savo nacionalinės valstybės. Jei dar 1963/64 m. sukilėlių katekizmas skelbė, kad „lietuvis negali gyventi be lenko“ ir būti laisvas, tai dr. J. Basanavičiaus „Auszra“ lietuvį jau įtikino, kad lietuvybė yra pakankamas pagrindas ir laisvei ir valstybingumui. Trumpai tariant, su dr. J. Basanavičiaus „Auszra“ 1883-aisiais užgimė moderni lietuvių politinė tauta, kuri sau nusistatė ir labai aiškų tikslą: nacionalinės valstybės atkūrimą.
Tačiau Basanavičiaus „Auszros“ pagimdytai tautai prireikė dar beveik keturiasdešimt metų kol ji pilnai subrendo, politiškai atsitiesė ir 1918 m. Vasario 16-ąją paskelbė Nepriklausomybės Nutarimą. Tai yra maždaug tiek pat laiko, kiek žydų Mozė biblijiniais laikais iš Egipto nelaisvės į nepriklausomybę vedė Izraelio tautą. Šiuo atveju ir žydų išėjimas iš Egipto nelaisvės (maždaug XIV a. pr. Kr.) ir Basanavičiaus leista „Auszra“ (1883-1886) yra du simboliai žymintys dviejų tautų politinės kovos pradžią.
Po vyskupo Valančiaus ir dr. Basanavičiaus atliktų „namų darbų“ tolesnis Lietuvos valstybingumo likimas iš esmės priklausė jau tik nuo tarptautinės konjunktūros. XIX-XX amžių sandūroje modenia politine tauta virstantiems lietuviams reikėjo atidžiai sekti Europos politinį pulsą ir laukti savo laiko. Laukti Dienos X, kada atsiras proga skelbti nepriklausomybę. Ir tas laikas atėjo. 1914 m. vasarą Europoje kilo Pirmasis pasaulinis karas.
Jau po metų Lietuva buvo okupuota kaizerinės Vokietijos. Žiūrint politiškai, Lietuvai tai buvo tam tikras laimėjimas, nes ji faktinai ištrūko iš rusiškojo suvereniteto. Tačiau ekonomiškai kraštas tapo dar labiau išnaudojamas, alinamas, plėšiamas. 1917–1918 m. pavasarį miestų ir miestelių gyventojai badavo ir netgi mirė iš bado ...
Šviesa politinio tunelio gale pasirodė 1917 m. pradžioje, kada Rusijoje kilo revoliucija, o Amerikos prezidentas kairysis liberalas Wilsonas paskelbė tautų apsisprendimo principą ir JAV stojo į karą Europoje prieš Vokietiją. Politinis chaosas bolševikinėje Rusijoje bei Vokietijos artėjantis pralaimėjimas kare lietuviams atpalaidavo rankas. 1917 m. rugsėjį Vilniuje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, kuri mažiau nei po penkių mėnesių nuo išrinkimo, 1918 m. Vasario 16-ąją ir paskelbė istorinį Nutarimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo.
Šiandien daug patriotų jau pamiršo, kad XX a. pr. lietuviškasis valstybingumas atgimė tik dėl imperinės konservatyvios Europos subyrėjimo ir liberalios, netgi socialistinės ideologijos triumfo. Daug kas keikdami liberalizmą pamiršo, kad tiek LDK tiek ir Žečpospolita kiekviena savo laiku imperines lenktynes su kaimynais Europoje tragiškai pralaimėjo. Nebe daug kas prisimena, kad ir Vasario 16-osios Nutarimo formulės pagrindiniai autoriai taip pat socialistai, socialdemokratai ir liberalai.
O kas iš naujųjų patriotų nori prisiminti, kad liberalizmo saulėlydis Europoje 1938–1945 m. lėmė ir Lietuvos valstybingumo saulėlydį, o jo atgimmas Rytų Europoje po Šaltojo karo pabaigos ir Lietuvos valstybės atgimimą? Kaip bežiūrėsi, šiuolaiknė Lietuva yra gyvas liberalizmo kūdikis ir pavyzdys. Ir neabejotinai gyvuos tol, kol išliks šiuolaikinė liberali Europa. Todėl patriotams liberalizmą derėtų nei keikti, bet tobulinti. Šalinti jo perversijas, nukrypimus ar paslydimus. Krikšto sakramentas sako, kad tobulais negimstame, bet tik galime tapti. Panašiai yra ir su politinėmis doktrinomis. Žmonės jas sukuria, tobulina arba atveda į akligatvį ir sužlugdo.
Vasario 16-oji nacionalinės Lietuvos valstybės gimtadienis. Modernaus, demokratinio mūsų valstybingumo gimtadienis. Iš esmės lygiai tokia pat šventė, kokia prancūzams yra Bastilijos paėmimo diena Liepos 14-oji arba amerikiečiams – Liepos 4-oji Nepriklausomybės nuo britų imperijos diena. Net jeigu Vasario 16-osios Lietuvoje ne viskas buvo tobula, tačiau pirmoji lietuvių Respublika tikrai turi kuo didžiuotis.
Ta valstybė aiškiai pasižymėjo politiniu dinamizmu ir mažiau nei per dvidešimtmetį sukūrė ne tik laikinąją sostinę ir lietuvišką universitetą joje bei visą nacionalinio švietimo sistemą, europinio lygio klasikinę literatūrą, bet ir karinę aviaciją... 1934 m. birželį–liepą plk. Antano Gustaičio vedami trys lietuviški ANBO apskrido visą Europą nuo Stokholmo ir Londono iki Paryžiaus, Romos ir Maskvos... Lietuviški lėktuvai nuskrido per 10 000 kilometrų ir ne vienoje Europos sostinėje buvo pasitikti kaip nugalėtojai
. Tai buvo tikras lietuvybės triumfas, kokį šiandien, galbūt, galėtų iššaukti tik lietuvių skydis lietuvišku aparatu į mėnulį... Deja, kiek žinau, šiemet ir kitais metais toks, atrodo, dar nenusimato...
O kur dar 1937 ir 1939 m. laimėti du paeiliui Europos krepšinio čempionatai ir ilgai lauktas lietuvių sugrįžimas į savo sostinę...
Vasario 16-osios Lietuva pasiekė progreso įvairiose kryptyse. Vienas paskutinių jos laimėjimų yra ir 1990-ųjų Kovo 11-oji. Toks, sakytume, savotiškas lietuviškas skiepas, kuris po ilgos ir šaltos sovietmečio žiemos, sulaukęs savo pavasario ir Sąjūdžio išaugo ant 1918-ųjų Vasario 16-osios obels kamieno. Tačiau, kokia išties bus jo ir mūsų ateitis dar neaišku. Pernelyg jau greit grįžome į laikus, kuriuose jau buvome.
Pernelyg jau daug Kovo 11-osios Lietuvoje atsirado „privačios politikos“. Pradedant siūlymais keisti svetimų valstybių pavadinimus, beširdiškais pareiškimais Šoa aukas apskelbiant kolaboravus su savo budeliais.. ir baigiant iš piršto laužta juridine scholastika, kas Lietuvai turi atstovauti Europos vadovų taryboje... Trumpai tariant, pasitinkant Antrosios Respublikos 31-ąjį gimtadienį Respublikoje liko per mažai garbės, padorumo ir socialinio teisingumo.
Tačiau aiškiai per daug socialinės atskirties. Jeigu smetoninė Lietuva ieškodama socialinio teisingumo krizės metais valdininkiją įpareigojo pirkti po dvi ūkininkų žąsis ir draudė valdininkų šeimos nariams dirbti vienoje valdiškoje įstaigoje, tai šiandininėje Lietuvoje demokratinė valdžia vis niekaip neapsisprendžia kaip ir kam išdalinti (Sic!)socialinę paramą, teismai penkmečiais bejėgiškai klimsta korupcijos bylose, o valdininkija pasinaudodama krize atlyginimus rūpinasi pasidvigubinti.
Austrija, kuri šiandien turi klasikinę progresinę mokesčių sistemą (uždirbantys iki 11000€ per metus nemoka jokio mokesčio, o uždirbantys virš 60000 – jau moka 50% nuo savo pajamų) ir teikia nemokamą aukštąjį mokslą savo piliečiams, pagal gyvenimo kokybės standartus yra viena pirmaujančių ES narių ir nesiskundžia nei emigracija nei patriotizmo stoka.
Jei mūsų dienų Lietuvoje būtų nors penki 1918 m. Vasario 16-osios Nutarimo signataro Stepono Kairio sukirpimo socialdemokratai tokia ar panaši mokesčių sistema jau seniai veiktų ir pas mus. Deja, šiandieninėje Lietuvoje kairių tarp kairiųjų nėra. O jeigu valstybė nėra teisingumo tvirtovė ir alegorija, tai kam ji? Negi tik patriotų griausmingai pučiamiems „atminties karams“ už sterilizuotą istoriją ir jų paradams šventinėse tribūnose?
1991-ųjų sausio 12-osios popietę iš tolimos Žemaitijos į Vilnių ginti parlamento atbildėjo puspilnis autobusiukas iš Tryškių. Nuo Lazdynų Pelėdos gimtinės, iš miestelio, kuriame Sofija Ivanauskaitė Pšibiliauskienė atgulė amžiams. Tarp iniciatorių buvo ir toks tuomet dar tarybinio ūkio traktorininkas, būsimas ūkininkas, dėdė Juozas Paulauskas bei keli jo bendraminčiai.
Žmonės važiavo 320 km., kad savo gyvybėmis rizikuotų vardan laisvos Lietuvos idėjos. Ir tą lemtingąją naktį tokių buvo nemažai. Iš visos Lietuvos Vilniun buvo suvažiavę gal pusšimtis didesnių ar mažesnių sovietinių autobusų su gyvais nesovietinais patriotais. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją jie gyva siena stovėjo prie Parlamento ir tankai čia neatvažiavo. Neišdrįso.
O jei būtų atvažiavę, būtent tie žmonės ir būtų tapę gyvu gynybinės sienos avangardu, o visi Seimo viduje jau tik paskutiniu ariergardu. Žmonės atstovėjo, apgynė Lietuvą ir tyliai išvažiavo namo. Kiekvienas dirbti savo darbų. Jiems ir į galvą nešovė jungtis, užsirašyti į kažkokias „patriotines“ organizacijas, kurios kasmet keliskart „apvaikšto“ Seimą per visas šventes kada reikia ir kada nereikia. Papudrina smegenis jaunimui patriotinėmis pasakomis ir pasakėčiomis.
O čia Žmonės padarė savo darbą ir išėjo. Visai, kaip tie XIII ar XV a. Lietuvos pilių gynėjai nuo kryžiuočių. Apgynė pilį ir išėjo vaikų auginti ir moterų mylėti...
Ir kaip jūs manote – Kovo 11-osios Respublika prisiminė ar prisimena tuos bevardžius, niekur nesulindusius, nesuregistruotus savo gynėjus? Ne, neprisimena. Net ir per šventes. Kai sutinku Juozą apima kažkoks svetimos gėdos ir skolos jausmas. Drąsus senyvas žmogus, sudiržusiom rankom ir toliau kruta, ramiai sau krapštosi savo ūkelyje kai televizinių patriotų „Lietuva“ švenčia. O juk aš, 1988 m. vasarą dar istorijos studentas, jam nekart įrodinėjau, kokią teisingą Lietuvą sukurs Sąjūdis...
