Žinomas verslininkas ir kolekcininkas 57 metų J.Urbaitis sukaupė pusketvirto tūkstančio atributų, menančių vieną juodžiausių ir Lietuvos laikotarpių.
Šiuos daiktus naudojo KGB – Valstybės saugumo komitetu vadinta SSRS specialioji tarnyba.
Iš Kauno kilusio lietuvio sukaupta tokia kolekcija – didžiausia pasaulyje. Į ją žiūrėdami seilę varvino garsiausi muziejai ir žinomiausi kolekcininkai, tačiau iki šiol J.Urbaitis nenorėjo parduoti ilgai ir sunkiai rinktų istorinių daiktų.
Prieš dvejus metus su dukterimi Agne lietuvis Niujorko Manhatano saloje, bohemiškame Čelsio rajone, atidarė „KGB šnipų muziejų“.
Tai nebuvo tik šiaip užgaida parodyti pasauliui įspūdingą kolekciją, bet ir gerai apgalvotas verslo planas: nuo pat atidarymo privatus muziejus buvo sausakimšas. Jame lankėsi JAV pramogų pasaulio žvaigždės ir net susipažindavo antrosios pusės ieškantys žmonės. Įėjimas į „KGB šnipų muziejų“ kainavo 25 dolerius, bet prie jo nuolat nutįsdavo eilės.
Kolekcinius daiktus J.Urbaitis skolindavo sovietmetį vaizduojantiems kūrėjams. Garsiojo „Černobylio“ komanda net buvo atskridusi į Niujorką asmeniškai padėkoti lietuviui, kurio atributus itin gausiai panaudojo seriale.
Pasaulyje didžiausios kelionių svetainės „TripAdvisor“ lankytojai reitinguodami 351 Niujorko muziejų, įkurtam J.Urbaičio ir jo dukters skyrė šeštąją vietą.
Viskas puikiai klostėsi iki pasaulį sukausčiusios „COVID-19“ pandemijos. Šiai įsišėlus pernai baigiantis vasariui „KGB šnipų muziejus“, kaip ir visi kiti Niujorko muziejai, ilgam užvėrė duris. O grįžti prie įprasto gyvenimo gyvybei pavojinga infekcija dar neleidžia.
Nors prabėgo metai, muziejai Niujorke neveikia visu pajėgumu, metropolyje beveik neliko turistų, o, baimindamiesi užkrato, žmonės atsargiai žiūri ir į muziejų lankymą.
Ilgai svarstęs, kaip elgtis toliau, J.Urbaitis galiausiai apsisprendė „KGB šnipų muziejaus“ durų nebeatverti. Lietuvis ryžosi dalį savo kolekcijos parduoti, tad šį šeštadienį – garsiajame „Julien's“ Los Andželo rajone Beverli Hilse skelbiamas pirmasis aukcionas. Gegužę arba birželį ten pat įvyks ir antrasis.
– Kaip tapote kolekcininku? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Urbaičio.
– Kolekcionuoti pradėjau vaikystėje – matyt, kaip ir dauguma berniukų, rinkau smulkmenas. Pavyzdžiui, degtukų dėžučių etiketes. Augant didėjo ir poreikis kolekcionuoti.
Perversmas įvyko, kai dukrai šokant šiuolaikinio šokio teatre „Aura“, įrengiau „Šokių bunkerį“ repeticijoms. Ten atvežiau ir dalį savo kolekcijos.
Didėjo ir mano kolekcija, ir šokėjų būrys, tad radau kitą erdvę šokti, o ten įsikūrė „Atominis bunkeris“, kuriame yra ir „KGB bunkeris“ – NKVD, KGB ir milicijos spec. tarnybose naudota slapta sekimo įranga ir prietaisai. Apžiūrėti šios kolekcijos pradėjo plūsti žmonės, kurie domėjosi „Juoduoju turizmu“ ir Šaltuoju karu.
Tad kartą draugams ambicingai pareiškiau, kad apie šį mano rūsį sužinos visas pasaulis. Taip kilo rizikingas planas išvykti į Niujorką. Su dukra Čelsio rajone išsinuomavome patalpas ir įrengėme muziejų. 31 metų Agnė yra baigusi ekonomikos, paskui – rinkodaros studijas. Niujorke, pasinaudodama pandemija, dar baigė ir informacinių technologijų studijas.
Nemažai muziejų visame pasaulyje yra dotuojami valstybės. Bet mes atvykome į Niujorką turėdami verslo vystymo programą, buvome įsivertinę riziką, daug darbų darėme patys. Agnė išmanė rinkodarą, tad mums puikiai sekėsi ir tai buvo didžiausia paskata nesustoti. Bet staiga kilo pandemija, o patalpų Čelsyje nuoma buvo milžiniška.
Šalia mūsų muziejaus – Volstrytas – JAV ir pasaulio finansų centras. Finansų makleriai aiškiai pasakė, kad turizmo sektorius į ankstesnę padėtį po pandemijos grįš tik per penkerius metus. Be to, Niujorko meras Billas de Blasio pareiškė, kad sąlygų verslui lengvinimas po karantino vyks keliais etapais, o muziejai yra paskutiniame jų.
Pavyzdžiui, dabar bilietus į Niujorko muziejus galima pirkti tik internetu, privaloma atvykti nustatytu laiku – kaip pas gydytoją, o dirbti leidžiama tik 25 proc. pajėgumu. Jei anksčiau vienu metu pas mus galėdavo lankytis 300 žmonių, dabar leidžiama priimti tik 75.
Į muziejus daug kas užsuka spontaniškai, tad mums netiko tokios sąlygos. Juolab kad beveik nebėra užsienio turistų, o vidinis turizmas irgi smarkiai ribojamas.
Jau seniai bendraujame su žinomiausiais istorininiais, šnipų technikos, kriptošifravimo muziejais. Jie nuolat mus atakuodavo, prašydami parduoti vieną ar kitą retą eksponatą. Pamąstėme, kad jei parduosime konkrečiam muziejui, kitas įsižeis. Todėl ir nusprendėme kolekciją parduoti aukcionuose, kad eksponatus galėtų įsigyti tie, kurie jų labiausiai norės.
Visiems liksime etiški. Be to, didžiulė garbė, kad mano eksponatai atsiras garsiausiuose pasaulio muziejuose ir pas žymiausius pasaulio kolekcionierius.
Kai paskelbiau savo sprendimą, kilo milžiniškas susidomėjimas. Apie tai, kad ši kolekcija parduodama „Julien's“ rašė viso pasaulio spauda – per 140 leidinių.
– Vis dėlto tapti populiariam ir lankomam Lietuvoje yra viena, o visai kas kita sulaukti sėkmės Niujorke, į kurį plūsta talentingiausi pasaulio kūrėjai, turtingiausi verslininkai, kurio kiekvienas kampas alsuoja pramogomis. Kaip jums pavyko sudominti pramogų persisotinusius niujorkiečius ir miesto svečius?
– KGB šnipinėjimas – iki šiol aktuali tema. Kone kas antrą dieną pasirodydavo straipsnis apie „Novičiok“ – sovietinės eros nervus paralyžiuojančias dujas, apie KGB persekiojimus ar nužudymus. Visą laiką buvo teigiama, kad net į Donaldo Trumpo prezidento rinkimų kampaniją kišosi KGB. Amerikiečius tai baugina.
Mes visą laiką buvome apolitiški – net bendrovę JAV pavadinome „Nothing Secret“ (iš anglų k. – nieko slapto – Red.).
Žmonės žiūrėdavo filmus apie agentą 007 Džeimsą Bondą, serialus „Černobylis“ ir „Amerikiečiai“, kuriems skolinome savo eksponatus, tad norėdavo savo akimis juos pamatyti.
Mes palietėme Gulago – SSRS priverstinio darbo stovyklų tinklo, tremties, KGB verbavimo istoriją. Rodėme dar praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio išradimus, siekdami priversti žmones susimąstyti. Mūsų tikslas buvo parodyti, kad KGB technika visada buvo bent 20-30 metų pažangesnė už buities technologijų išradimus.
Norėjome suarti žmonių smegenis, kad jie susimąstytų, ką kalba, rašo, kokias nuotraukas deda. Anksčiau nuėjai į archyvą, išplėšei lapą, ir baigta. O dabar viskas lieka debesyse, tad pagalvok, ką sakai ir rašai, nes tai gali grįžti bumerangu.
Darydavome konferencijas, išskirtines ekskursijas kino ar muzikos žvaigždėms. Net prisitaikėme prie Amerikoje dabar itin populiarios pažinčių temos.
– Bet sutikite, kad pasimatymas „KGB šnipų muziejuje“ skamba mažų mažiausiai keistai.
– Tie žmonės ateidavo į muziejų, bet turėjo galimybę ir susipažinti. Viena bendrovė pardavinėjo mūsų bilietus žmonėms, kuriuos grupuodavo pagal amžių. Į ekskursiją atėję panašaus amžiaus žmonės galėdavo pabendrauti tarpusavyje. Taip jie ir susipažindavo, nes kuo toliau, tuo sunkiau tai padaryti.
Jaunimui paprasčiau, nes gali susipažinti ir bendrauti internetu, o vyresnio amžiaus žmonėms reikia gyvo bendravimo.
Tai nebūdavo pasimatymai, o pažintinė programa su galimybe susipažinti, galbūt – rasti gyvenimo draugą. Kavinėse pažindinasi vienokie žmonės, muziejuose – kitokie.
– „KGB šnipų muziejuje“ buvo 3500 eksponatų. Kaip juos surinkote? Kurie jų vertingiausi?
– Sunku išskirti vieną ar du, kaip ir būtų sunku išskirti mylimiausią vaiką, – visi yra vienodai brangūs. Ne materialiai, bet dėl to, kad jų ieškant ir siekiant įsigyti įdėta daug energijos ir laiko.
Daugumos tų eksponatų negalėjau nusipirkti internetu, nes jie būdavo paslėpti. Rusijoje draudžiama juos naudoti, prekiauti, eksponuoti. Už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Ieškant šių eksponatų teko patirti daug nuotykių. Pavyzdžiui, buvau sulaikytas Ukrainos saugumo tarnybos (SBU).
Teko ir karvę pirkti, ir kitokių mainų sugalvoti, nes žmonės yra sentimentalūs ir sunkiai atsisveikina su daiktais. Tai tėvo, tai senelio, tai NKVD. O man tai buvo medžioklė. Kaip medžiotojai trokšta sumedžioti protingiausią žvėrį vilką, taip kolekcininkas nori sumedžioti rečiausią eksponatą.
– Ką turite galvoje, sakydamas, kad teko pirkti karvę?
– Žmogus turi daiktą, bet pinigų jam nereikia. Klausiu: „Gal reikia ko kita?“ Vienam pirkau ir vežiau aliuminę valtį, kitai moteriai Ukrainoje ieškojau ir iš kitos apylinkės vežiau karvę, nes senoji ką tik nugaišo.
Dauguma retų eksponatų liko pas buvusius aukšto rango KGB karininkus ir generolus. Lietuvoje šių eksponatų buvo labai mažai, nes kai KGB kraustėsi iš Lietuvos, susirinkę visą slaptą techniką, į kitus padalinius pirmieji išvyko Techninio aptarnavimo skyriaus darbuotojai.
Bendradarbiauju su buvusiuose KGB rūmuose Vilniuje įsikūrusiu Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi, konsultuoju Lietuvos ypatingąjį archyvą. Net jie neturėjo KGB naudotos technikos, tad šį tą padovanojau.
Tų daiktų ieškojau čigonišku paštu – iš lūpų į lūpas, per rekomendacijas, skelbimus, kad brangiai mokėsiu.
Išvykdama iš Lietuvos KGB padarė šiokią tokią klaidą – nors daug ką sunaikino arba išsivežė, vis dėlto paliko asmens bylų kartoteką. Tad radau Techninio aptarnavimo skyriaus darbuotojų pavardes ir pabandžiau visus aplankyti.
Maždaug 90 proc. jų po SSRS griūties išvyko į Rusiją. Tik du universitetai buvusioje Sovietų Sąjungoje rengė šios srities specialistus, tad jie buvo itin paklausūs.
O žemesniosios grandies buvę KGB pareigūnai atsisako bendrauti, nes iki šiol iš Maskvos gauna pensiją, tad nenori rizikuoti.
Jie mano, kad parduodami techniką ar kokią nors informaciją, parduoda tėvynę. Ypač Rusijoje, prašydamas parduoti kokį aparatą ar magnetofoną, dažnai išgirsdavau: „Tėvynės neparduodu.“ Tad įsivaizduokite, kiek pastangų kainuoja nupirkti žmogaus tėvynę.
Vis dėlto man pavyko sukaupti didžiausią pasaulyje KGB technikos kolekciją. Dar prieš atvykdamas į Niujorką susipažinau su H.Keithu Meltonu – „Spy“ (iš anglų k. – šnipų. – Red.) muziejaus Vašingtone įkūrėju.
Drauge parašėme itin populiarią knygą apie šnipinėjimą „Slaptoji KGB istorija. Šnipinėjimo kameros 1945-1995 m.“. Toje knygoje – per 60 proc. nuotraukų yra mano muziejaus eksponatai.
– Kokia „KGB šnipų muziejaus“ Niujorke ateitis?
– To muziejaus jau nėra – pasiėmėme visus daiktus. Pandemija turėjo įtakos kitiems mano verslams Lietuvoje, buvau priverstas ieškoti būdų, kad būtume mažiau pažeidžiami, tad reikėjo ką nors aukoti. Vien patalpų muziejui nuoma Niujorke per mėnesį atsieidavo maždaug tiek, kiek kainuoja trijų kambarių butas Kaune.
Turėjome įvairių pasiūlymų – pervežti muziejų į kitą vietą, paskolinti eksponatus kitiems muziejams, bet aš nutariau parduoti kolekciją, kad visiems būtų gerai.
Turiu minčių su tais eksponatais, kurių nepavyks parduoti, įrengti mažesnį muziejų.
– Ar negaila atsisveikinti su dešimtmečius kaupta kolekcija?
– Žinoma, kad gaila. Bet kam nors suteiksime laimės. Buvau vienas gobšuolis viską turėdamas, dabar tais istoriniais daiktais džiaugsis daug žmonių. Juk tarp tų eksponatų yra ir vienetinių egzempliorių.
Parduodame šifravimo mašinas, pirmąsias sekimo radijo stotis, pirmuosius fotoaparatus. Galima įsigyti diktofonų, mikrofonų, raktų, visrakčių, telefonų, medalių, apdovanojimų, uniformų. Kolekcijoje – net baldai, šviestuvai, kilimai. Viskas autentiška.
– Ar yra daiktų, kurių niekada ir už jokius pinigus neparduotumėte?
– Kolekcionavimą gydytojai dažnai gali vertinti kaip ligą. Nesinori tapti šiukšlyno varna ir laikyti įsikibus vieno ar kito eksponato.
Sakoma: „Niekada nesakyk „niekada“. Nebūčiau pagalvojęs, kad atsirasiu Niujorke, kad populiariausias aukcionas pardavinės mano daiktus, kad apie mane rašys viso pasaulio spauda.
Planavau ir pats dalyvauti aukcione, bet dėl pandemijos dabar situacija tokia, kad į JAV negali atvykti tiesiai iš Europos – dvi savaites privalai praleisti ne Šengeno šalyje. Nuvykęs – dar 10 dienų izoliuotis. Tad negalėjau sau leisti išbraukti 24 dienas – dėl verslo esu grįžęs į Lietuvą, tad aukcioną stebėsiu internetu.
– Ar parduodamas savo kolekciją tikitės uždirbti?
– Esu verslininkas, tad nesinori išdalyti veltui kolekcijos, kuriai skyriau ne tik daug energijos, bet ir pinigų. Matysime, kiek būsime įdomūs, bet aukcionai tam ir rengiami, kad visiems – ir parduodančiajam, ir aukcionui – būtų gerai.
Pats aukcionas šeštadienį, bet statyti už norimą daiktą galima ir iš anksto. Profesionalūs kolekcionieriai, nenorėdami užkelti kainos, laukia paskutinės sekundės. Tačiau už ne tokius retus eksponatus jau pasiūlytos sumos mane maloniai nustebino. Pavyzdžiui, už cigarečių pakelį su fotokamera pasiūlyta 4000 dolerių, keturis plakatus – 800 dolerių.
Aukcionas yra emocija. Vienas daiktą perka dėl gražios spalvos, kitas – dėl to, kad būtent tokio ilgai ieškojo, trečiam gal kyla sentimentų, nes tokiu pats dirbo ar matė filme.
Aš irgi esu aukcionuose įsigijęs nemažai daiktų. Kartais – net ne tokių kokių ieškojau ir triskart brangiau, nes nenorėjau nusileisti.
– Jūsų aistra kolekcionuoti nedingo?
– Žinoma, kad ne. Kolekcionuoju keliomis kryptimis. Viskas prasidėjo nuo Šaltojo karo ir civilinės gynybos. Turiu surinkęs didelę dujokaukių ir dozimetrų kolekciją. Kai sprogo Černobylio atominė elektrinė, buvo išleistas slaptas įsakymas visiems civilinės gynybos bunkeriams paimti dozimetrus Lietuvoje ir nupjauti antgalius, – kitaip tariant, dozimetrus sugadinti, – kad žmonės negalėtų pasimatuoti radiacinio fono ir nekiltų panika dėl radiacijos.
Man buvo labai svarbu rasti tą įsakymą, rasti atsakymus į klausimus, kokią įtaką civilinei gynybai Lietuvoje darė KGB. Ši tema pamažu perėjo į kitą.
„Atominiame bunkeryje“ Kaune yra ir KGB, ir Šaltojo karo, ir antrojo pasaulinio, ir pirmojo pasaulinio karų ekspozicijų. Dabar itin domiuosi tarpukariu.
Netrukus nustebinsiu Lietuvą pristatydamas tarpukario manufaktūrą. Bandau atkurti tarpukario žydų krautuvę su autentiškais saldainiais, sausainiais, papirosais. Žmonės nustebs pamatę, kokie talentingi buvo lietuviai. Kokie gabūs buvo dizaineriai, kokias spalvingas ir įdomias pakuotes ir reklamas kūrė.
Kaunas 2022 m. bus Europos kultūros sostinė, tad jam tikrai nereikės raudonuoti.
– Ar dar turite verslo planų Niujorke?
– Per tuos dvejus metus užsimezgė daug pažinčių su verslo, meno, bohemos žmonėmis. Turiu įvairių pasiūlymų. Dukra rengiasi likti Niujorke.
Šis paslaptingas miestas su savo dvasia, greičiu, kultūra, 800 kalbų kalbančiais kosmopolitiškais žmonėmis įtraukia kaip pelkė.
Bet dabar negaliu konkrečiai atsakyti, ar ten grįšiu. Aš labai nenuspėjamas. Šiandien planų neturiu, o po kelių dienų Niujorke jau galiu plėtoti kokį nors naują projektą, nes man patinka generuoti idėjas.
Rinktis yra iš ko
„Julien's“ aukcione šeštadienį parduodama apie 1000 J.Urbaičio įspūdingos KGB šnipų kolekcijos daiktų.
Tarp jų – KGB kalėjimo Ukmergėje durys, psichiatro kėdė. Šių daiktų pradinis statymas – 500 dolerių.
NKVD naudotų antrankių pradinis statymas 25 doleriai. Bet dar nesibaigus aukcionui už juos pasiūlyta dešimtkart didesnė suma.
KGB šnipų naudoto žiedo su slapta kamera pradinė kaina – 1500 dolerių.
Diržų su kamera kaina prasideda nuo 100 dolerių, o kaklaraiščio ar knygų su slapta kamera – nuo 500 dolerių.
KGB skėčio su paslėptu nuodų švirkštu kopijos pradinė kaina – 700 dolerių.
Dirbtinio danties nuodams slėpti pradinė kaina – 200 dolerių.
Batų su slaptu skyriumi pradinė kaina – 100 dolerių.
Beveik visa J.Urbaičio kolekcijos įranga – vis dar veikianti. Tačiau dėl tam tikrų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl to, kad nebegaminamos tokios magnetofonų juostos, kai kuria dabar gali būti sudėtinga naudotis.
