Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė sako, kad įžengusi į ministeriją ant stalo nerado jokio plano, kaip švietimui tvarkytis su antrąja koronaviruso banga, tačiau patvirtina, jog moksleiviai jau vasarą turės ne vieną galimybę kompensuoti nuotolinio ugdymo metu patirtus mokymosi nuostolius.

Ministrė interviu naujienų portalui lrytas.lt teigia, kad svarbiausių jos kadencijos darbų sąraše yra ir tokių klausimų, kaip mokytojo prestižo kėlimas ar struktūriniai brandos egzaminų pokyčiai.

J.Šiugždinienė įsitikinusi, kad didelė dalis švietimo problemų išsispręs tada, kai mokytoju bus pradedama tiesiog labiau pasitikėti. Ji išskiria ir profesinio mokymo bei karjeros konsultavimo problemas, kurios galiausiai lemia tai, jog lietuviai turi daug aukštojo mokslo diplomų, tačiau iš esmės nėra pakankamai išsilavinę žmonės.

– Švietimo, mokslo ir sporto ministre esate jau beveik du mėnesius. Atėjote bene sunkiausiu metu – kokią situaciją ministerijoje radote ir ko pirmiausiai ėmėtės?

– Mano atėjimui stiprią įtaką padarė pandemija. Jei situacija būtų kitokia, tai ir prioritetiniai darbai turbūt būtų visai kiti. Tad pirmiausiai darbotvarkėje atsigulė kovos su COVID-19 priemonės, reikėjo ir vis dar reikia padėti moksleiviams susidoroti su nuotolinio ugdymo problemomis, nes artėja brandos egzaminai, taip pat kai kuriems vaikams reikalinga papildoma pagalba. Čia sukoncentruotas pagrindinis mūsų dėmesys šiuo metu.

– Praėjusią savaitę kalbėjote su savivaldybių atstovais apie tai, kaip sekasi sunkumų patiriantiems vaikams mokytis nuotoliniu būdu mokyklose. Ką galite pasakyti?

– Maloniai nudžiugino įvairių mokyklų patirtys. Jos tą situaciją stebi nuolat, taiko kūrybingus sprendimus, padeda tiems mokiniams, kurie patiria ugdymo sunkumų. Šiuo metu informacija tokia, kad nuotoliniu būdu mokyklose mokosi apie 3000 mokinių, bet tas skaičius auga, tai netrukus turėsime jau naujus duomenis.

Nudžiugino ir tai, kad mokyklos pačios labai aktyviai sprendžia kilusias problemas, ir tai labai svarbu, nes mes tikrai neturėtumėme iš Vilniaus ar ministerijos įvairiais biurokratiniais reikalavimais ir procedūromis bandyti tą procesą reguliuoti. Būtent mokyklos ir mokytojai geriausiai žino, kaip padėti mokiniams. Stengsimės padėti ir mes, bet ne apkrauti mokyklas ir savivaldybes papildomais darbais.

– Kas pavasarį buvo padaryta ne taip, jog dabar vis dar turime ugdymo trikdžių? Pavyzdžiui, neseniai tiesiog dingo dalis skaitmeninių mokymo priemonų.

– Aš nesiimčiau vertinti pavasarį priimtų sprendimų, nes mums visiems tai buvo visiškai nauja patirtis. Bet pagrindinė problema, kurią pastebiu, yra nepasiruošimas antrajai bangai. Man prisijungus prie ministerijos nebuvo jokio plano, kaip mes spręsime problemas, susijusias su nuotoliniu ugdymu ir jo praradimais. Tad viską reikėjo rengti gana greitai ir ieškoti lėšų.

Biudžete nebuvo numatyta finansavimo, o mums reikėjo pinigų ir technologijoms, ir papildomoms konsultacijoms. Matant, kad pandemija įsisiūbuoja, buvo galima tikrai pasiruošti anksčiau, tai būtų žymiai palengvinę procesą dabar.

Vis tik ministerijose darbai nejuda taip lengvai, kaip daug kas tikisi. Tad turi susitaikyti, kad paspaudus mygtuką dar nieko nevyksta.

– Neseniai teigėte, kad ugdymo spragas moksleiviai galės kompensuoti vadinamose vasaros mokyklose-stovyklose. Manote, kad vasaros užteks?

– Mes planuojame vasaros stovyklas, bet šios vienos priemonės tikrai neužteks. Esame sudarę kelias prioritetines grupes – tai vaikai, kurie patiria sunkumų ugdymo procese, taip pat abiturientai, kuriems siūlome konsultacijas ir papildomas pamokas. Esame sutarę su kai kuriais dalykininkais, tariamės ir dėl video pamokų, kurios būtų labiau nacionalinės ir aprėptų daugiau vaikų.

Gavome kelis pasiūlymus iš universitetų, kurie tradiciškai organizuoja pasiruošimą brandos egzaminams, tai mes norėtumėme, kad tas procesas išsiplėstų. Priemonių yra ne viena ir mes jas visas pritaikysime.

– Švietimo bendruomenė pastebi, kad problema dažnai yra ne pats nuotolinio mokymosi faktas, o tai, kad vaikai tapo nemotyvuoti ir tingūs. 

– Tai pastebime ir mes. Man pačiai teko pirmosios bangos metu vesti nuotolines paskaitas, ir ta motyvacija yra labai svarbus dalykas, kuris priklauso ir nuo paties mokytojo kūrybiškumo, ir nuo mokymosi proceso aktyvumo. Mokymasis gali būti aktyvus ir nuotoliniu būdu, tai gali būti darbas grupėse, užduotys, kurias reikia atlikti ne tik prie kompiuterio ekrano, tad šiuo atveju daug kas priklauso nuo nuotolinio ugdymo didaktikos.

Žinoma, nuotolinis mokymas nėra pats geriausias būdas. Man atrodo idealiausia, kai gali mokyti mišriu principu, tad ir pasibaigus pandemijai mums nereikėtų pamiršti nuotolinio ugdymo, derinti jį su tradicinėmis pamokomis. Bet čia svarbiausias yra tiek mokytojų, tiek mokinių susitelkimas.

– Pakalbėkime apie vakcinavimą. Jūs teigėte, kad pirmiausiai bus skiepijami pradinukų ir ikimokyklinukų mokytojai. Savo ruožtu prezidentas pažymi, kad prioritetas turėtų būti teikiamas ir abiturientams. Matote tam galimybę?

– Mano noras ne tik toks, kad pradinukų ir ikimokyklinukų mokytojai būtų greičiau paskiepyti, bet didžiulis rūpestis yra ir dėl abiturientų. Pradinukų problemos yra kiek kitokios, jiems apskritai yra sunku mokytis nuotoliniu būdu, jų amžiaus grupė tokia, kai norisi aktyvumo, jiems sunku susikaupti, o tai atsiliepia ir jų tėvams. Abiturientai yra pririoritetas dėl to, nes jų laukia egzaminai, tai yra paskutiniai svarbūs metai, ir mokymosi praradimai gali turėti įtakos tolesniam gyvenimui.

Kai gausime pakankamai vakcinų, būtinai vakcinuosime ne tik mokytojus, bet ir abiturientus, bet turbūt dabar pirmiausiai reikalinga yra mokytojų vakcinacija.

– Pagal užsibrėžtą tikslą, mokytojo profesija iki 2025 metų turėtų tapti prestižine. Kas konkrečiai yra daroma šiuo metu ir ką jūs savo kadencijoje ketinate daryti, kad šis tikslas būtų pasiektas?

– Čia svarbūs yra keli dalykai. Mokytojo darbo vieta turėtų tapti perspektyvia ir patrauklia. Kaip tą padaryti? Visų pirma tai yra atlyginimai, kurie šiandien yra tikrai nepakankami. Taip pat būtina parama ugdymo procese, nes šiuo metu labai trūksta tiek mokytojų padėjėjų, tiek specialiųjų pedagogų. Esame įsipareigoję ir suprantame, kad mūsų mokyklos privalo tapti įtraukiomis, jog ypatingų poreikių vaikai galėtų pilnavertiškai mokytis mokyklose.

Tad mokytojui ta parama turi būti suteikta, jis negali būti paliktas vienas,  reikia sudaryti galimybes tobulėti, kad mokytojas galėtų kelti savo kvalifikaciją.

Taip pat svarbu mažinti biurokratiją – kuo mažiau lentelių ir ataskaitų, tuo daugiau koncentracijos į savo darbą. Man atrodo, kad svarbiausias dalykas yra pagarba ir pasitikėjimas mokytoju. Ugdant jaunus mokytojus, turime ugdyti ir jų pasitikėjimą savimi. Šiandien, man atrodo, yra per daug instrukcijų, ką daryti ir kaip daryti, reikia daugiau laisvės.

Ne mažiau svarbus dalykas yra ir pedagogų rengimas. Mes galime norėti turėti patį geriausią ugdymo turinį, bet jeigu neturėsime stiprių mokytojų, turbūt mažai kas keisis. Tad svarbu stiprinti pedagogų ugdymo centrus, į juos investuoti.

Laukia tikrai dideli iššūkiai, dabar kaip tik rengiame Vyriausybės priemonių planą, ir vienas iš prioritetų jame yra būtent mokytojas, kaip jam padėti ir kaip kelti jo prestižą.

– Sakote, kad jūsų kadencijos metu gali bent dalis šių pokyčių įvykti?

– Ne tik, kad gali, bet ir privalo. Kitaip to pokyčio mokykloje bus ne tiek, kiek mes norėtume.

– Jūs buvote KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto​ dekanė. Socialiniai mokslai yra patys pigiausi, o LAMA BPO duomenys rodo, kad ir vieni populiariausių. Vis tik atsiranda tokių, kurie sako, kad studentai juos renkasi tik dėl lengvumo. Ar naujai patvirtintas aukštojo mokslo finansavimo pokytis galėtų pakeisti šią situaciją?

– Manau, kad šis pokytis gali ir turi sustiprinti socialinius mokslus. Toks jų finansavimas, koks buvo iki šiol, buvo nepakankamas, nors tai turbūt per švelnus žodis. Šiandien tas valstybės finansavimas, kuris buvo nustatytas, vargiai padengė net administracines išlaidas.

Manau, kad stiprėjant šiems mokslams, nesumažės norinčių juos studijuoti. Čia bus geras signalas, kad socialiniai mokslai nėra prastesni ir pigesni, o taip stiprės socialinių mokslų prestižas ir tikrai turėsime stiprius vaikus, kurie valstybei bus be galo svarbūs.

– Neseniai viceministras G.Jakštas teigė, kad lietuviai pasižymi dideliu aukštojo mokslo diplomą turinčių žmonių skaičiumi, bet tai toli gražu nereiškia, kad kiekvienas iš jų yra išsilavinęs. Ar nemanote, kad sumažinus valstybės finansuojamų vietų skaičių ir padidinus studijų kainas jaunuoliai apskritai nebebus linkę rinktis studijų universitete ir ieškos alternatyvų kitur?

– Tai yra gana plati problema. Mes matome, kad mūsų aukštojo mokslo diplomų rodikliai yra vieni aukščiausių ES, bet kiti rodikliai rodo, kad mūsų diplomai nebūtinai yra kokybiški. Jei kalbame apie inovatyvuną, aukštą pridėtinę vertę, tai tikrai nesame tie, kurie pirmauja.

Kitas dalykas, mūsų pasitikėjimo, gyvenimo trukmės ar savanoriavimo rodikliai, kurie signalizuoja apie išsilavinusią visuomenę, taip pat yra labai žemi. Tai reiškia, kad mes turime daug aukštojo mokslo diplomų, bet mūsų visuomenė nebūtinai pasižymi išsilavinusios visuomenės bruožais.

Jau šiandien mes turime studijų kainas, siekiančias nuo pačios mažiausios iki 16 tūkst. eurų, daugelyje studijų krypčių studentai moka tikrai didelius pinigus, ir šią situaciją reikia spręsti iš esmės. Noriu pabrėžti ir tai, kad valstybė negali finansuoti visų sričių, remiantis tuo, ko pageidauja studentai. Reikia įvertinti tai, kad Lietuvoje visiškai neveikia karjeros ugdymo sistema, kas labai gerai veikia daugumoje ES valstybių. Ten nuo mažens yra teikiamos konsultacijos, vaikų talentai yra nukreipiami į tam tikras sritis, kurias vėliau jie galėtų rinktis.

Pas mus šios sistemos nėra, dėl to nemažai vaikų baigdami mokyklas net nežino, ką studijuos. Yra duomenų, jog praėjus pusmečiui po studijų baigimo net 60 procentų studentų nėra patenkinti savo studijų pasirinkimu. Tai rodo, kad profesinis orientavimas ir karjeros planavimas tiesiog neveikia.

– O kaip vertinate profesinį ugdymą Lietuvoje? Pastaraisiais metais pastebima, kad jį renkasi jau daugiau jaunuolių, bet jis vis dar nėra populiarus pasirinkimas. 

– Jūs teisingai pastebite, nes Lietuvoje turime apsivertusią piramidę. Pas mus daugiausiai jaunuolių mokosi universitetuose, mažiau – kolegijose, o dar mažiau profesinėse mokyklose. Paprastai kitose šalyse situacija tokia, kad profesinėse yra daugiausiai studijuojančių, o universitetuose mažiausiai, nes ten ir mokslas yra brangiausias.

Šiandien mūsų rinkos struktūrai nereikia tiek daug universitetus baigiančių žmonių, reikia specialistų. Žinoma, mes džiaugiamės, kad pas mus tiek daug išsilavinimą įgijusių žmonių, bet kartu ir matome, kad mūsų ekonomikos struktūra yra orientuota į žemą ir vidutinę pridėtinę vertę. Vadinasi, kad mes gaminame tai, ką kiti sukūrė, dėl to ir mūsų atlyginimai yra mažesni.

– O kas, jūsų manymu, dėl to kaltas? Kodėl profesinės mokyklos nėra prestižas?

– Čia yra daug stereotipų ir dar iš sovietmečio atėjęs požiūris, kad „profkė“ yra blogai. Daugelis iš mūsų turbūt galvojome, kad geriau yra stoti į universitetą ir vaikai turi bet kokiomis sąlygomis baigti aukštąjį mokslą. Bet manau, kad profesiniam mokymui reikėtų daugiau pagarbos, nes mums reikalingi geri ir stiprūs specialistai. Mes patys turime daugiau apie tai kalbėti ir čia reikia tam tikros specialios komunikacijos, kad vaikai rinktųsi profesiją ir amatą.

Jeigu turėtumėme kokybišką karjeros planavimą ir nuolatines konsultacijas mokyklose, manau, kad turėtumėme kitą situaciją.

– Norėčiau paliesti ir brandos egzaminų temą. Lietuvos tėvų forumo atstovas yra užsiminęs, kad brandos egzaminų tvarką iš esmės reikėtų keisti, nes svarbiausia yra mokinio motyvacija ir lūkesčiai, o ne teorijos „kalimas“. Ar jūs artimiausiu metu imtumėtės svarstyti egzaminų pokytį, ar tai vis tik per daug sudėtingas procesas?

– Tikrai norėtųsi daug ką pagerinti ir patobulinti, bet pati suprantu, kad kadencija trunka ketverius metus, ir visko padaryti neįmanoma. Mano tikslas yra padėti pagrindus tam tikriems pokyčiams. Manau, čia reikia gilesnės peržiūros ir analizės, kad tikrai pasirinktumėme tokį modelį, kuris būtų tinkamiausias mūsų šaliai. Aš irgi matau tuos trūkumus ir norėtųsi, kad brandos egzaminai nesusivestų tik į egzamino laikymą, kad tai būtų dalis ir kaupiamojo pažymio, kad mokinys galėtų atsinešti tuos savo darbus, kuriuos darė ne tik pastaruosius metus, bet ir anksčiau.

Taip būtų žymiai teisingiau. Aukštosios mokyklos taip pat galėtų laisviau atsirinkti būsimus studentus, vykdyti motyvacinius pokalbius, kurie padėtų apsispręsti dėl studento. Šiuo metu dar turime tokią situaciją, kai aukštosios mokyklos labai varžosi ir konkuruoja dėl krepšelio, o kai kurios iš jų priima ir tuos, kurie kartelės net neatitinka. Šitie dalykai nėra geri ir turi keistis, bet tai neatsitiks per vieną dieną.

– Yra dar viena įdomi situacija dėl matematikos brandos egzamino. Pernai jo neišlaikė 32 proc. abiturientų. Kaip jūs galvojate, kodėl taip nutiko?

– Sunku spėti, kas iš tiesų nutiko. Manau, kad matematikos problemos ryškėjo jau ilgus metus. Žinoma, buvo tokių pastebėjimų, kad užduotys buvo netradicinės, bet tai turbūt ir iliustruoja mūsų bendrojo ugdymo problemą, kad mes mažai mokome mokinius samprotauti ir taikyti įvairiausius sprendimus tam tikrai užduočiai spręsti.

Kai mokinys susiduria su kitokia sąlyga ar kitaip pateikta logika, jam jau per sunku susidoroti. Čia labai svarbus ugdymo turinys ir mokytojo filosofija, kad mes tikrai turime ugdyti kritinį mąstymą, samprotavimo gebėjimus, leisti interpretuoti ir leisti ieškoti sprendimų, o ne bandyti tiesiog išmokyti vieno ar kito metodo.