Tai šią savaitę itin įspūdingai pademonstravo Seimo pirmokas, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas konservatorius V.Rakutis.
Jis paskelbė komentarą, išmargintą radikalių dešiniųjų ir pseudopatriotų išpažįstamomis klišėmis, – patys žydai „šaudė į savus“, todėl buvo kalti toli gražu ne vien lietuviai nacių talkininkai, nes jie veikė dėl to, kad komunistų gretose buvo daug žydų.
Įsidėmėtina, kad Seimo komisijos pirmininkas tai išdėstė trečiadienį, kai visame pasaulyje ir Lietuvoje buvo paminėta Holokausto aukų atminimo diena.
Nieko stebėtina, kad kilo nemažas triukšmas. Pasipiktino šalies žydų bendruomenė, dalis visuomenės, nuo V.Rakučio atsiribojo konservatorių lyderis, užsienio reikalų ministras G.Landsbergis ir premjerė I.Šimonytė, politiką pasmerkė JAV, Vokietijos ir Izraelio ambasadoriai.
Keletą dienų teisinęsis, jog buvęs ne taip suprastas, V.Rakutis vakar atsistatydino iš komisijos pirmininkų pareiškęs, kad tai jį privertė padaryti partijos vadovybė, o ir jis pats nori pašalinti įtampą santykiuose su strateginiais partneriais.
Vargu ar tą įtampą jis pašalins.
Beje, V.Rakutis – toli gražu ne atsitiktinis žmogus iš gatvės. Jis – dešiniųjų rėmėjų itin garbinamas istorijos profesorius, buvęs kariuomenės vado patarėjas, kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento darbuotojas, Generolo J.Žemaičio karo akademijos prorektorius, vienas pagrindinių informacinio karo su Rusija ekspertų viešojoje erdvėje.
Šis Seimo naujokas susijęs su kariuomenės elitu, jos specialiosiomis struktūromis ir propagandos aparatu.
Greičiausiai būtent dėl šių sąsajų ir atsidūrė Seime kartu su konservatoriais.
Sutapimas: kaip tik šią savaitę driokstelėjo skandalas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre.
Didelis būrys jo darbuotojų ir istorikų paskelbė viešą laišką, kuriame išdėstė, kas seniai buvo akivaizdu, – ši įstaiga tampa tokių pažiūrų, kurias dėstė ir V.Rakutis, atstovų politiniu bastionu, kuriame su tais, kurie nenori politikuoti, o nori dirbti mokslinį darbą, imama dorotis prievarta.
Pagrindiniu to bastiono kūrėju atvirai įvardytas nekart dėl to kritikuotas įstaigos direktoriaus patarėjas V.Valiušaitis.
Istorikai prašo parlamento, kuris kontroliuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, tuo pagaliau susirūpinti, kitaip Lietuva kaip valstybė toliau judės keliu, kuriuo ją veda V.Rakučio pareiškimai.
O kur veda tokios tramdymo akcijos, kurių net prieš tris buvusios Vyriausybės ministrus ėmėsi valstybės vadovas G.Nausėda? Ar irgi nėra peržengiamos raudonosios linijos?
Ilgai delsęs prezidentas patvirtino, kad atsisakė skirti buvusius krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrus R.Karoblį bei L.Linkevičių į bet kokius ambasadorių postus, taip palikdamas juos diplomatinėje nuošalėje.
Šalies vadovas tikino taip pasielgęs tikrai ne dėl to, dėl ko jau antra savaitė verda politikos viršūnės bei viešoji erdvė ir apie ką plačiai kalbama valdžios koridoriuose.
O ten tvirtinama, jog R.Karobliui prezidentas taip keršija už tai, kad jis pasipriešino jo siūlomoms kandidatūroms, pavyzdžiui, į karinės kontržvalgybos vadovus.
Tuo metu L.Linkevičius į nemalonę labiausiai pateko dėl to, kad jis pernelyg aktyviai ragino Lietuvą greičiau imtis kuo platesnių sankcijų prieš Baltarusijos režimą.
Tačiau nutupdęs eksministrus G.Nausėda surado savo argumentą – buvę politikai turi iš pradžių „atšalti“, o ne iš karto sėsti į diplomatinius postus.
Gal iš dalies su tuo ir galima sutikti, nes neretas buvęs valdžios atstovas iš tiesų mėgsta nusėsti šiltose vietose, o kai kada – net jo paties anksčiau valdytose srityse.
Kita vertus, šis prezidento argumentas neturi teisinio pagrindo ir kvepia tokių piliečių kaip buvę politikai diskriminacija. Negana to, gresia tapti patogiu politinio susidorojimo įrankiu.
Čia vertėtų priminti, kad gatvėse pilna ten likimo valiai paliktų ir valstybei tarsi jau nereikalingų buvusių aukščiausių pareigūnų, nors tokios prabangos sau neleidžia netgi didžiosios pasaulio valstybės.
Taigi galima spėti, jog Prezidentūra greičiausiai tiesiog sugalvojo šį argumentą, kad juo pridengtų tikrąjį G.Nausėdos požiūrį į jo savimeilę užgavusius ministrus.
Negana to, šią savaitę paaiškėjo, kad prezidentas vis dėlto atsisakė grąžinti į teisėjo pareigas buvusį vidaus reikalų ministrą E.Misiūną, nors įstatymai šiuo konkrečiu atveju labai aiškiai numato jam tokią teisę.
S.Daukanto aikštės rūmų pateiktas argumentas toks pat – būtinybė „atšalti“.
Užkulisiuose svarstoma, kad šis eksministras pateko po tuo pačiu nemalonės visai buvusiai Vyriausybei volu, o čia esą veikia ne tik prezidentas, bet ir jo vyriausioji patarėja teisės klausimais J.Šovienė.
Natūralu, kad buvęs vidaus reikalų ministras ketina kreiptis į teismą, kur greičiausiai bylą gali laimėti.
Matyt, nujausdama tokią baigtį Prezidentūra ėmė svarstyti, kad gal reikia „politinį atšalimą“ įteisinti įstatymu.
Tiesa, labai abejotina, ar nauji valdantieji pritartų tokiam projektui ir įteiktų G.Nausėdai šį ginklą į rankas, juolab kad prezidentas jau kone kasdien konservatorių ir liberalų koalicijai ima svaidyti pirštinę į veidą.
