Iki nesėkmingų 2016-ųjų Seimo rinkimų šalies politikoje dominavę kairieji skilo naujajam vedliui G.Paluckui juos išvedus iš valdančiosios koalicijos su valstiečiais, o valdžioje pasilikus „socialdarbiečiams“.
Pastarieji pasirodė beviltiškai per pastaruosius Seimo rinkimus, bet pralaimėjo ir parlamentinę frakciją vis dėlto sukrapštę, bet opozicijoje likę buvę jų bendražygiai.
Negana to, socialdemokratai ne tik nesugebėjo išsikapstyti iš krizės duobės, į kurią įpuolė prieš ketverius metus, bet ir smunka dar giliau. Tai akivaizdžiai parodė ir praėjusią savaitę pagaliau įvykęs partijos tarybos posėdis – pirmasis po nesėkmingų Seimo rinkimų.
Prieš posėdį partijos lyderį G.Palucką užgriuvo dar neregėto stiprumo viešos bendražygių kritikos banga. Kairieji atvirai kalbėjo, kad tarybos posėdį G.Paluckas vilkino, nes bijo raginimų atsistatydinti, taip pat vengia atsakyti į klausimą, kur dingo didelės sumos partijos rinkimų pinigų, nepasiekusios daugelio provincijos vienmandatininkų.
Skalbiant lyderį pirmuoju smuiku griežė net du partijos veteranai A.Sakalas ir V.Andriukaitis. G.Paluckas dar spyrėsi ir teigė nesitrauksiąs, todėl per tarybos posėdį patyrė dar neregėtą kritikos škvalą.
Bičiuliai bene labiausiai vedlį kaltino tuo, kuo jis pats kaltino buvusią socialdemokratų vadovybę ir prieš ką skelbėsi kovosiąs, – užsisklendimu partijos viršūnėse, taip pat lojalių pataikūnų ir statytinių rate.
Pirmininkas beviltiškai pralaimėjo kovą dėl nutarimo, vertinančio rinkimų rezultatus. Didele balsų persvara buvo priimtas griežčiausias variantas, o ne švelnesnis, kurio norėjo G.Paluckas. Pagaliau susivokęs realybėje partijos vadovas atsistatydino ir vargu ar pavasarį vėl sieks pirmininko posto.
Žinoma, tai nereiškia, kad šio politiko karjera baigta. Tačiau greičiausiai jis taip ir liks ten, kur jam tiesiog buvo lemta būti, – antrajame ar net trečiajame politinių lyderių ešelone. Juk jau ne vieni rinkimai parodė, kad G.Paluckas tiesiog neturi nei pakankamos politinės charizmos, nei sugebėjimų būti aukščiau.
Itin daug socialdemokratams kainavo paprasčiausias blaškymasis renkantis pagrindinę strateginę liniją.
Ankstesnio Seimo kadencijos pradžioje griežtai kovota prieš valstiečius, beveik ranka rankon veikta su konservatoriais, vėliau mėginta tarsi tapti trečiąja alternatyva dešiniųjų ir valstiečių karui, o tarp pirmojo ir antrojo praėjusių rinkimų turo stota prieš dešiniuosius petys į petį su valstiečiais.
Dėl to nesugebėta netgi susigrąžinti daugelio buvusių rinkėjų, ką jau kalbėti apie žadėtą naujos „vakarietiškosios socialdemokratijos“ rėmėjų armijos užauginimą.
Bet dabar pagrindinis klausimas – ką daryti G.Palucką kritikuojantiems vyresniems politikams, kurie tikėdamiesi sėkmės patys jį iškėlė į viršų ir jo rankomis valė iš partijos „socialdarbiečiais“ tapusius konkurentus?
Vienas labiausiai patyrusių kairiųjų veteranų europarlamentaras J.Olekas, žinoma, yra gana tinkama figūra apraminti ir stabilizuoti partiją. Regis, būtent dėl to jį daugelis partijos elito atstovų jau seniai pasirinko kaip būsimą G.Palucko pamainą.
Bet ar J.Olekas turi reikiamą potencialą prikelti partiją ir vėl padaryti ją didžią? Abejotina. Nebent gali susigrąžinti dalį senųjų rėmėjų.
Neatmestina, kad G.Paluckas su šalininkais, siekdami išlaikyti įtaką, tiek prieš pirmininko rinkimus, tiek po jų gali surengti partizaninį karą.
Juolab kad partijoje jau seniai kalbama apie G.Palucko ir J.Oleko stovyklų priešpriešą. G.Paluckas į partijos lyderes, regis, mėgins stumti europarlamentarę V.Blinkevičiūtę, kuri skambant kritikos chorui stojo jo ginti. Tačiau ši politikė pastaruoju metu kratėsi grįžimo į didžiąją Lietuvos politiką ir kažin ar tokį požiūrį pakeis.
Trumpai tariant, partijai būtina išsikapstyti iš nuosmukio, bet tokių vedlių, kurie ją galėtų visiškai prikelti, tarsi ir nematyti.
Gal ją galėtų išgelbėti jungimasis su kitomis giminingomis jėgomis?
„Socialdarbiečių“ vedlys G.Kirkilas jau pasiūlė socialdemokratams jungtis ne tik su jo partija, bet ir su valstiečiais, taip sutelkiant visą kairįjį sparną ir į paribį nustumiant V.Uspaskicho tebevaldomus „darbiečius“.
Bet J.Olekas jau atmetė tokį pasiūlymą, kiti socialdemokratai teigia, kad buvę bendražygiai gali grįžti pas juos tik pavieniui, ir tai ne visi. Neabejotina, kad neigiamai į jungimosi planą žvelgia ir valstiečiai.
Šiaip ar kitaip, G.Kirkilo idėja į politinį lauką verčia pažvelgti plačiau, o matyti ne vien socialdemokratų bėdas.
Juk silpnėjant pagrindinei jėgai, kuri pretendavo į kairiosios politikos programą bei vertybes, jos vietą užima tokie dariniai kaip valstiečiai ar „darbiečiai“, kurie ir patys dabar patiria nuosmukį, lyderystės krizę, neturi aiškios perspektyvos.
Kai tokia situacija, silpnėja visa centro kairioji stovykla – tiek jai atstovauti pretenduojančios politinės jėgos, tiek jų rinkėjai.
Tuo metu partijos, manydamos, kad jas išgelbės tiktai konkurencija, Seime net nesugeba susitarti dėl bendro opozicijos fronto ir lyderystės.
