Globalios geopolitikos vėjai vėl keičiasi. Ar Lietuva pasirengusi juos sutikti, nors tuos pokyčius seniai buvo galima numatyti? Ar, kaip dažnai būna, Vilniaus vėtrungės sukiosis pagal tų vėjų kryptį tiktai jiems pradėjus pūsti visa jėga?

Naujojo JAV prezidento J.Bideno inauguracijos ceremonija trečiadienį vyko sklandžiai, nors išvakarėse buvo galima nuogąstauti dėl D.Trumpo rėmėjų išpuolių.

O pagrindinės J.Bideno inauguracijos temos šaliai ir pasauliui buvo taika, demokratija, dialogas, išgijimas, Amerikos sugrįžimas.

Žinoma, daug sunkesnė pirmoji užduotis – bent maksimaliai sušvelninti didžiulį amerikiečių visuomenės susiskaldymą, kuriuo baigėsi pirmoji ir vienintelė D.Trumpo kadencija.

Todėl Amerikos grįžimas į pasaulio geopolitikos areną, stengiantis vėl perimti Vakarų vienytojos ir lyderės vaidmenį, – išties viltingai nuteikiantis pažadas. Juolab kad jis sąlygiškai lengviau įgyvendinamas.

Daliai Senojo žemyno ir Lietuvai bene svarbiausias klausimas – ar Vašingtonas padidins spaudimą Maskvai, imsis griežtesnės konfrontacijos su tokiais režimais kaip Rusijos ar Baltarusijos?

Be to, ar JAV palenks į šią pusę ir tokias ES lyderes kaip Vokietija bei Prancūzija?

Vienas pirmųjų naujos JAV administracijos žingsnių santykių su Maskva fronte – pasiūlymas Rusijai pratęsti strateginės branduolinės ginkluotės sutartį, taip atšaukiant D.Trumpo sprendimą iš jos pasitraukti nuo šio vasario.

Tai rodo, kad J.Bidenas bent kol kas nenori pradėti bendrauti su Rusija nuo labai staigių judesių, galinčių vesti į naujus sukrėtimus.

Bet tai nereiškia, kad naujoji JAV valdžia nesirengia griežtinti politikos Maskvos atžvilgiu ir neraginti to daryti partnerių Europoje.

Greičiau priešingai. Juk tai daugiausia verčia daryti patys ES Rytų kaimynai, toliau riedantys nuožulniąja agresyvumo ir aštrėjančių krizių plokštuma.

Prie neslūgstančios įtampos Baltarusijoje šiomis dienomis prisidėjo naujas Kremliaus ir Rusijos opozicijos lyderiu tapusio A.Navalno kovos paaštrėjimas.

Aišku, A.Navalnas, kurį valdžia planuoja uždaryti į kalėjimą ilgiems metams, – toli gražu nevienareikšmė figūra ir tikrai ne nuostabios, taikios, demokratiškos Rusijos ateities garantas.

Versijos, jog A.Navalnas – „Kremliaus projektas“ ar naudingas jam, kad prireikus šiuo veikėju būtų galima žaisti su Vakarais, žinoma, turi teisę egzistuoti, nors ir kvepia sąmokslo teorijomis.

Bet kokiu atveju su plačiųjų Rusijos visuomenės masių nacionalizmu bei šovinizmu flirtuojantis, pasisakęs už karą su Gruzija, tiesiai nekritikuojantis Krymo okupacijos veikėjas, net per kažkokį stebuklą užėmęs V.Putino vietą, pats greičiausiai taptų tokios valstybės kaip šiandienė Rusija politinio elito ir masių įkaitu.

Kita vertus, nuožmi Kremliaus kleptokratijos kritika ir raginimas rusams pagaliau pakilti į kovą su režimu – remtini.

Vis dėlto rimtesnių postūmių nei Rusijos visuomenėje, nei viršūnėse be aiškesnės ir griežtesnės Vakarų politikos naivu tikėtis.

Po A.Navalno arešto ne tik Lietuva, bet ir ES viršūnės ėmė raginti imtis naujų veiksmų prieš Rusiją.

Tačiau, kaip galima suprasti, kol kas kalbama tik apie asmenines sankcijas režimo vykdytojams, sodinantiems opozicionierių į kalėjimą.

Natūralu, kad vis garsiau skamba klausimai, ar bus prieita prie rimtesnių veiksmų, pavyzdžiui, pagrindinių režimo atstovų, oligarchų turto Vakaruose įšaldymo ar tokių ekonominių smūgių kaip Rusijai dabar labiausiai rūpimo „Nord Stream-2“ dujotiekio atsisakymo?

Kol kas tiek didžiųjų Vakarų valstybių, tiek Lietuvos strateginis mąstymas šia linkme – miglose.

Ironiška, jog šiomis dienomis paaiškėjo, kad buvęs užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, kuris spaudė oficialųjį Vilnių imtis griežtesnių nacionalinių sankcijų prieš Minsko režimą, sulaukė prezidento G.Nausėdos kirčio.

Šalies vadovas paliko jį „atvėsti“ ant atsarginių suolo, užuot palaiminęs ambasadoriumi.

Kaip tokių intrigų fone vertinti oficialias kalbas, kad Lietuvai reikia sukurti „Baltarusijos strategiją“? Juolab kad tokį įrankį Vilnius jau seniai privalėjo turėti.

Ką jau kalbėti apie „Rusijos strategiją“, kurios vis reikalaujama iš Vakarų. Tačiau kaip mes to galime reikalauti, jei patys patiriame konfūzus, kaip šią savaitę griaudėjęs triukšmas dėl Rusijos dainininkų F.Kirkorovo ir M.Šufutinskio?

Paaiškėjus, kad Kultūros taryba paskyrė tūkstantines kompensacijas bendrovėms dėl šių atlikėjų neįvykusių koncertų Lietuvoje, kilo toks skandalas, tarsi būtų atskleista diversija prieš visą valstybę.

Verdant pasipiktinimui, kad tokie veikėjai čia išvis gali koncertuoti, jie buvo įtraukti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašą.

Bet tokio žingsnio argumentacija – skylėta. Jei jau nepageidaujami tie, kurie pritaria Krymo okupacijai, garbina Kremlių, jo agresyvią politiką, reikėtų uždaryti kone visą didžiulę auditoriją Lietuvoje turintį Rusijos popatlikėjų koncertų verslą.

Ar tai įmanoma, protinga ir adekvatu? Matyt, ne.

Tačiau bent patiems „politiškiausiems“ šio verslo atstovams, kurie koncertuoja ir okupuotame Kryme, tuo pažeisdami daugybę tarptautinių normų, tikrai dera užverti duris į ES šalis.

Bet būtent šis argumentas Užsienio reikalų ministerijos buvo įvardytas ne kaip pagrindinis, o lyg tarp eilučių.

Jei nesugebėjome patys savo kieme sutvarkyti tokių dalykų, apie kuriuos visu balsu šaukiame pastaruosius kelerius metus, ko gi norėti iš kitų – atsargesnių – valstybių, kurias raginame griežtinti sankcijas?