Bet kalbėti apie esminį lūžį dar anksti, todėl kol kas karantino ribojimai nemažinami, nes taip pasielgusios šalys sulaukė naujo ligos šuolio.
Žinoma, vakcinavimas pakeistų padėtį, jis pamažu įsibėgėja, bet iki šiol skiepyti vien medikai, neminint nepagrįstai į jų gretas prasibrovusių asmenų, ir tik dabar pradedamas slaugos darbuotojų ir jų globotinių skiepijimas.
Be abejo, laimėjimu reikia laikyti tai, kad pirmąkart jau paskiepyta pusė Lietuvos medikų. Bet užlindę be eilės keli asmenys supykdė visuomenę, o politikai dėl to ėmė taip karščiuotis, tarsi būtų patys krečiami koronaviruso karštinės.
Aišku, nusižengta moralei, visuomenei pasiųstas signalas, kad net ir sveikatos apsaugos sistemoje yra lygesnių už kitus.
Konservatoriai net pasiūlė šiems be eilės vakcinuotiems asmenims neleisti skiepytis antrą kartą. Ar neperlenkta lazda?
Vienaip atrodo, kai be eilės pasiskiepija medicinos verslininkai, bet greta jų buvo ir medikė profesorė, įstaigos, kurioje pasiskiepijo, įkūrėja, vis dar dirbanti su studentais.
Šiaip ar kitaip, bet kaltųjų ar moralės normas pažeidusiųjų paieškos neturėtų užgožti svarbiausių sveikatos apsaugos problemų, o jos tikrai neapsiriboja vien kovos su koronavirusu nesklandumais.
Akivaizdu, kad netiesioginėmis pandemijos aukomis tapo ir šimtai širdies, kraujotakos sistemos ar onkologinėmis ligomis sergančių žmonių. Tai rodo mirtingumo statistika. Ir ne tik Lietuvoje.
Pavyzdžiui, onkologai mano, kad vien mirštamumas nuo vėžio pasaulyje per pandemiją išaugo 5–10 proc., o Lietuvos mastu tai 500–1000 daugiau mirčių greta ir taip kasmet mirštančių 9 tūkst. onkologinių ligonių.
Širdies ir kraujotakos ligų statistika ne mažiau grėsminga. Vien per praėjusių metų pavasarį paskelbto pirmojo karantino mėnesius buvo atlikta perpus mažiau širdies šuntavimo, taip pat gerokai mažiau širdies vožtuvų keitimo operacijų, gerokai sumenko ir širdies stimuliatorių įsiuvimo procedūrų skaičius, lyginant su atitinkamu laikotarpiu metais anksčiau.
Tai didelės rizikos ligoniai. Laiku neatlikus širdies operacijos jiems gresia miokardo infarktas, juo labiau kad net ištikus priepuoliui, jausdami skausmą žmonės neskuba kviesti greitosios pagalbos tikėdamiesi kaip nors ištverti ir sulaukti palengvėjimo. Mat daugelis jų bijo ligoninėje užsikrėsti koronavirusu – kartais net labiau, nei grėsmės mirti nuo infarkto.
Tokią prielaidą patvirtina ne vien padažnėjusių mirčių statistika, bet ir šių atvejų vieta – anksčiau žmonės nuo širdies ir kraujagyslių ligų dažniau mirdavo ligoninėse, o dabar – namuose.
Maža to, kardiologai nerimauja, kad pernai per pirmąjį karantiną galėjo būti nenustatyta apie 3 tūkst. koronarinės širdies ligos atvejų, o tai didins šių ligonių mirštamumą ateityje.
Panaši padėtis ir onkologijoje. Apklausos rodo, jog apie trečdalį žinančių, kad serga vėžiu, pacientų nepateko pas gydytoją ir jiems buvo patarta laukti karantino pabaigos.
Būdavo nukeliama chemoterapija, spindulinis gydymas, smarkiai sumažėjo onkologinių operacijų skaičius.
Dar daugiau galėjo būti atvejų, kai žmonės net nesikreipė į gydytojus.
Mat skausmas nėra labai būdingas vėžio simptomas, o jei žmogus ir ima įtarti, kad gal kas nors negerai su sveikata, kai siautėja pandemija, linkęs geriau palaukti jos pabaigos. Tačiau per vėlai diagnozavus onkologinę ligą neretai žmogaus laukia tiesus kelias į mirtį.
Kodėl taip suprastėjo medicinos paslaugų prieinamumas, nors nei per pirmąjį karantiną, nei dabar nėra sustabdyta gydymo įstaigų veikla?
Be pačių žmonių baimės kreiptis į gydytojus, ligų diagnozavimą ir gydymą labai apsunkino kliūtys patekti pas specialistus. Juk pirmiausia reikia gauti šeimos gydytojo siuntimą, o jie stengiasi dirbti nuotoliniu būdu ir neskuba skirti tyrimų, siųsti pas specialistus. Pastarieji neretai taip pat užvilkina tolesnes diagnostikos procedūras.
Faktai rodo, kad su ES finansine pagalba pripirktos brangios medicinos įrangos per mažai pasitelkia gydymo įstaigos – net 60 proc. jos nepanaudojama efektyviai, o beveik 7 proc. visai neįveiklinta.
Per pirmąjį karantiną stringant valstybinių gydymo įstaigų darbui kažkodėl nebuvo pasinaudota privačios medicinos galimybėmis.
Privačių klinikų įranga tada buvo beveik nenaudojama, o valstybinėse gydyklose dėl dezinfekcijos, taip pat kitų apsaugos priemonių susidarė eilės. Gydytojai galėjo į jas nukreipti pacientus, ligonių kasos būtų kompensavusios jiems diagnostinius tyrimus, bet taip elgtasi ne visada. Nepalanki tam buvo ir Sveikatos apsaugos ministerijos politika.
Anksčiau dar buvo galima teisintis skubotumu, patyrimo stoka staiga užklupus COVID-19 pandemijai. Bet dabar jau turėjo pakakti laiko, pasimokyti iš klaidų ir sureguliuoti sveikatos apsaugos sistemą, kad ji veiktų kaip šveicariškas laikrodis arba bent nestrigtų nuo kiekvieno krestelėjimo.
