„Prieš 30 metų žmonės apgynė laisvę, ant jos aukuro padėjo savo gyvybę ir sveikatą. O dabar pandeminio viruso užgesintos žmonių gyvybės – ant kokio aukuro jos galėtų būti sudėtos? Tos mirtys dabar atrodo tokios beprasmės ir todėl be galo skaudžios“, – per Sausio 13-osios minėjimą sakė D. Steiblienė.
Buvusi Vilniaus miesto 1-osios klinikinės ligoninės (dabar – Šv. Jokūbo) anesteziologė, reanimatologė pažymėjo, kad pandemijos akivaizdoje medikai, padedami savanorių, stengiasi išplėšti iš COVID-19 viruso gniaužtų sergančiuosius.
„Dirba negailėdami jėgų, o dabar jau dažnai ir savo sveikatos, ir net gyvybių sąskaita. Sausio 13-oji yra kaip laisvės simbolis, kaip suteikta galimybė toje laisvėje gyventi. Todėl, prisimindami ir pagerbdami Sausio 13-osios aukas, susikaupkime, susitelkime ir padėkime sustabdyti viruso plitimą. Pasirinkime gyvenimą, o ne beprasmę mirtį nuo kovido“, – kalbėjo medikė.
Prisimindama Sausio 13-osios naktį gydytoja pasakojo, kad budėjimas prasidėjo neįprastai ramiai, kaip tyla prieš audrą, kai apie vidurnaktį pasigirdo automatų šūvių tratėjimas.
„Tą garsą prisimenu kaip sausą traškesį – ir šūvių salvės, nuo kurių drebėjo reanimacijos skyriaus langų stiklai, supratome, kad atsitiko ir vyksta kažkas baisaus. Rodos, po kelių akimirkų, į ligoninės kiemą įsuko vienas paskui kitą greitosios pagalbos automobiliai, keli dengti sunkvežimiai su žmonėmis. Sužeistųjų ir nukentėjusiųjų srautas plūstelėjo į ligoninės priėmimo skyrių“, – pasakojo D. Steiblienė.
„Kurie buvo stipresni, sodinome ant kėdžių, suolų, kiti buvo guldomi ant kušečių, neštuvų, vežimėlių, o po to, kai jau nebuvo kur guldyti, tiesiog guldėme ant grindų vieną prie kito, palikdami tarpus, kad būtų galima praeiti. Vaizdas buvo šokiruojantis ir sukrečiantis. Mums, prie daug ko pripratusiems medikams, kėlė milžinišką stresą“, – sakė medikė.
Anot jos, vis dėlto emocijoms nebuvo laiko, reikėjo jas tuoj pat sutramdyti, įvertinti situaciją ir nuspręsti, kam, kokią ir kokiu eiliškumu teikti pagalbą – tam, kuris dejuoja, ar tam, kuris labai tyliai guli, ar tam, nuo kurio neštuvų per grindis srovena kraujas.
„Mūsų budinti komanda buvo negausi. Paprastai budėdavo anesteziologas, traumatologas, du neurochirurgai, dvi operacinės slaugytojos. Tačiau neilgai mes buvome vieni. Netrukus iš namų kas kaip galėjo pasiekti ligoninę, nes tada buvo blokuotas transportas, visi subėgo į ligoninę padėti – ir gydytojai, ir slaugytojos, ir operacinės personalas“, – prisiminė D. Steiblienė.
Ceremonijoje kalbėjęs sausio 13-ąją žuvusio laisvės gynėjo Vytauto Vaitkaus sūnus Robertas Vaitkus pažymėjo, kad Lietuva mini tautos apsisprendimo, valios, ryžto 30 metų sukaktį.
„Tada mes aiškiai parodėme ne tik sau, bet ir visam pasauliui, ko mes siekiame, ką esame pasiryžę paaukoti vardan savo kilnaus tikslo – kelio į laisvę ir nepriklausomybę. O paaukojome tikrai daug. Tą 1991 metų sausio 13-osios naktį netekome 14 Lietuvos didvyrių, kurie savo krauju parodė mūsų valios apsisprendimą“, – kalbėjo R. Vaitkus.
„Sunku būtų įsivaizduoti, kaip įvykiai būtų susiklostę, jei mes būtume išsigandę, pasimetę ir po kruvinos Sausio 13-osios nakties neatvykę ginti Aukščiausiosios Tarybos. Toks turbūt ir buvo Sovietų Sąjungos sumanymas – mus įbauginti brutalia jėga. Tačiau mes neišsigandome, tapome dar stipresni savo valia ir pasiryžimu, visi kaip vienas stojome ginti Aukščiausiosios Tarybos“, – pažymėjo R. Vaitkus.
Žuvusiojo sūnus kėlė klausimą, ar „mes savo širdyse vis dar esame tokie pat stiprūs, ar mes tikrai vertiname tai, dėl ko paaukojome savo gyvybes, ar mūsų neužvaldė materializmas, egoizmas, savanaudiškumas“.
„Labai dažnai tenka girdėti klausimus – ką man davė Lietuva, ką man davė Landsbergis ar dar kažkas. Labai retai susimąstome, ką aš daviau Lietuvai“, – sakė R. Vaitkus, savo kalbą baigęs raginimu būti stipriems valia, pasiryžimu ir kuo skubiau atsikratyti sovietinio palikimo mintyse.
Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius, sovietmečio rezistentas, politinis kalinys kunigas Julius Sasnauskas prisiminė, kad „viskas tą sausio naktį buvo aukščiausio laipsnio: ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, ir išmintis, ir pati tiesa – viskas iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tai įmanoma pasiekti“.
„Vieną kartą gyvenime gali taip nutikti. Iš kur, iš kokios stebuklų mašinos visa tai? Niekas nepasakys. Bet aišku, kad nebuvome mes vieni tą naktį, vieni prieš tankus, kad ir kiek įkvėpti, pasiryžę, ištroškę laisvės, to nebūtų buvę gana stovėti plikomis rankomis prieš tankus. Šiandien, kai dėkojame visiems laisvės kovotojams, ypač tiems, kurie atidavė savo gyvybes, vienas ačiū ir į tolimą dangų“, – savo kalboje sakė J. Sasnauskas.
„Prisimenu, aikštėje prie šių rūmų jau gerokai po vidurnakčio profesorius Vytautas Landsbergis jau kelintą kartą per garsiakalbius prašo, kad žmonės pasitrauktų, nerizikuotų, bent moterys ir vaikai, jų irgi čia buvo. Jau žinoma, kas dedasi prie televizijos bokšto, jau pranešta apie aukas, sužeistuosius, kiekvieną akimirką gali pasirodyti tankai, bet minia nė krust. Toks gražus gyvenimas, tokia graži laisvė, kad niekas nesitraukia“, – kalbėjo dvasininkas.
Jis taip pat sakė, kad Sausio 13-oios prasmę dar labiau išryškina tai, kad šiemet dėl koronaviruso pandemijos minėjimas nufilmuotas tuščioje salėje ir perkeltas į virtualią erdvę. Iš anksto įrašytos kalbos ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija transliuojami internetu ir per LRT.
„Labai tinka, jog Seimo salė šiandien tuščia. Jeigu to nebūtų, manytume, kad viskas ir įvyko tik tam, kad čia, šitoje salėje, susirinktų savi politikai, aukščiausioji valdžia, kviestiniai svečiai. Dabar čia tuščia. Ir tada supranti, kad ana sausio naktis yra kas kita – absoliutus tiesos ir tikrumo momentas. Gimimo naktis“, – sakė J. Sasnauskas.
Lietuva trečiadienį mini Laisvės gynėjų dieną, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.
