Vienos svarbiausių priemonių skleidžiant žinias apie tai, kas tomis dienomis vyko Lietuvoje, buvo radijas ir televizija. Okupantams įvykių metu Vilniuje užėmus Lietuvos televizijos ir radijo (LTV) pastatą, laisvės balsas nenutilo.
Labai greitai pavyko atnaujinti televizijos transliaciją iš studijos Kaune.
Per daugelį metų prisiminimai išblėsta, tačiau 1991-ųjų sausio ir vėlesni įvykiai žurnalistui M.Patašiui įstrigo visam gyvenimui, o jo veikla buvo įvertinta Sausio 13-osios atminimo medaliu.
– Prisiminkite, kas vyko tomis dienomis televizijoje? – naujienų portalas lrytas.lt paprašė M.Patašiaus.
– Kelias dienos iki sausio 13-ąją būta ženklų, kad kažkas gali įvykti. Todėl mes, LTV Kauno direkcijos darbuotojai, po darbo dienos pasikeisdami budėdavome ir naktimis. Tą naktį buvo būtent mano eilė budėti, liko ir keli kolegos – techniniai darbuotojai.
Ankstesnėmis naktimis apie 3 valandą važiuodavau namo truputį pamiegoti, o 8-9 valandą vėl atvykdavau į darbą. Tačiau būtent tos dienos vakarą žurnalistas Vidas Mačiulis ir direkcijos vadovas Raimundas Šeštakauskas prašė paskambinti, jeigu kažkas nutiktų.
Po to, kai studijų kurso draugės Eglės Bučelytės kalba per LTV iš Vilniaus studijos nutrūko ir televizoriaus ekranas ėmė mirgėti, mūsų techniniai darbuotojai pradėjo rengtis transliacijai iš Kauno.
Iš kito aukšto atbėgęs radijo studijoje budėjęs garso režisierius Rymantas Vaičekauskas sušuko: „Modestai, bėgam į radiją!“
Studijoje jis įjungė aparatūrą ir išlėkė padėti kitiems kolegoms. Nors mane galėjo girdėti tik radijo taškų klausytojai, bet tai buvo geriau negu visiška tyla eteryje. Apie 5 minutes kalbėjau radijo taškų klausytojams. Truputį net nusikeikiau, išreikšdamas pasipiktinimą tuo, ką jie daro.
Žinai, kad kažkas įvyko, kad kažkas vyksta, ir čia kažkas įvyks, nes jau kuris laikas kauniečiai skambino telefonu ir pasakojo, kad iš Panemunės link Kauno centro važiuoja tankai. Pamanėme, kad važiuoja užimti mūsų patalpų. Pagalvojau, kad dar turime 10-15 minučių.
Tuo metu galvojau, kad Vilniuje, televizijoje ginkluoti okupantai tikrai nušovė Eglę Bučelytę, galbūt krito ir daugiau televizijos darbuotojų, o netrukus jie pasieks ir Kaune dirbančius žurnalistus.
Juk pagal įvykių scenarijų tuometinėje Čekoslovakijoje ar Vengrijoje taip tikrai galėjo atsitikti. Pati Eglė pranešė girdėjusi šūvius.
Baigęs pasisakymą radijuje nubėgau į antrą aukštą, kur veikė televizijos studija.
Tą naktį budėję techniniai darbuotojai pasakė, kad viskas vyksta palyginti sklandžiai ir netrukus bus galima pradėti transliaciją. Tuo metu buvau vienintelis kūrybinis darbuotojas, tad niekam nebuvo minčių, kad kalbėti galėtų kas kitas.
Televizijoje nebuvau dirbęs, tik radijuje. Nors keliose laidose kaip svečias keliskart kalbėjau, bet niekada nebuvau vedęs jokios televizijos laidos. Taigi, tokiu jaudinančiu metu sėdau prie mikrofono televizijos studijoje.
Štai taip gerokai anksčiau negu planuota prasidėjo laida „Sekmadienio rytas". Ji užtruko tris paras.
– Kokie buvo pirmieji žodžiai tiesioginiame eteryje?
– Išliko mano kalbos stenograma. Pirmieji žodžiai buvo tokie: „Gerbiami Lietuvos žmonės. Mano mieli broliai ir sesės. Lietuvos sostinę Vilnių, kaip jūs supratote, užgrobė kaimyninės šalies okupantai. Tačiau Lietuva dar gyva. Čia kalba Kaunas, Kauno redakcija.
Ruošėmės po kelių valandų pradėti savo laidą „Sekmadienio rytą“, tačiau, deja, situacija susiklostė taip, kad visiškai nepasiruošę sugebėjome per 10–15 minučių išeiti į eterį ir tame eteryje būsime tol, kol galėsime, kol į mūsų studiją ar perdavimo bokštą, kuris siunčia šį signalą į jūsų televizorius, į jūsų namus, neateis okupantai, kurie jėga, buožėmis bandys mus užgniaužti, mus parklupdyti.“
– Kiek pagrįstos kalbos, kad sovietinė karinė technika tikrai buvo paruošta judėti link Kauno centro?
– Girdėjau apie tai ir manau, kad tai tikras faktas. Jie buvo pasiruošę ir laukė komandos.
Kodėl jos nebuvo? Miesto mero Vidmanto Adomonio ir kitų vietos politikų dėka buvo susiformavę geri, glaudūs santykiai su sovietinės kariuomenės desantininkų daliniu, dislokuotu Panemunėje, jo vadovybe. Tai gal žmogiški faktoriai suveikė.
Galbūt ir tie kariškiai patys vengė puolimo, bandė įtikinti vadovybę, kad to nereikia daryti?
Mes irgi gavome nurodymą kalbėti dalykiškai, nesivelti į provokacijas. Be to, ir įvykiai Vilniuje pakrypo jiems nenaudinga kryptimi, pajuto tarptautinį spaudimą.
Jie juk irgi savavališkai negalėjo nuspręsti važiuoti užimti Kauno televizijos studijos. Bet čia daug klaustukų ir nežinia, ar kada nors bus atsakyta į visus klausimus.
– Transliacijos iš Kauno buvo matomos net užsienio šalyse?
– Greitai sužinojome, kad mus mato Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, gavau techninių darbuotojų užrašytą lapelį, kad kalbėčiau ir angliškai arba rusiškai.
Anglų kalbos nemoku, kalbu tik vokiškai, tačiau ne tiek, kad galėčiau laisvai reikšti mintis tokiu svarbiu metu, todėl pradėjau šnekėti rusiškai. Ta mūsų transliacija į užsienį kiek vėliau sužinojau buvo tam tikras tos nakties „lūžio taškas“.
Sovietų kariai ir vadai galvojo, kad užteks užimti televizijos bokštą Vilniuje, radiją ir televiziją, o tuomet jau galės imtis kitų žingsnių.
Staiga jie sužinojo, kad dar veikia televizija Kaune ir pasakoja apie jų tos nakties „žygdarbius“ Vilniuje visam pasauliui. Aišku, tuo metu daug prisidėjo ir to meto politikai, skambinę į Maskvą bei kitas užsienio šalis.
– Prisiminus darbą neįprastomis sąlygomis turbūt būta ir linksmesnių momentų?
– Kažkas iš mūsų kolegų pasiūlė pasiimti striukes, kad užpuolus desantininkams, nereikėtų stypsoti šaltyje neapsirengus, todėl visada turėjome šalia pasidėję striukes.
Kalbėjau susijaudinęs ir ėmė strigti balsas, burna išdžiūvo. Operatorius Boleslovas Grina nusprendė, kad mane troškina, todėl reikia vandens. Į kavos puodelį pripylė vandens iš čiaupo. Galėjo atnešti ir padėti, tačiau sugalvojo šliaužti ir puodelį padėti ant stalo krašto.
Prožektoriai spigina, matau tik, kad kažkas šliaužia. Pamaniau, kad tai desantininkas, bet juk jis galėtų šauti į mane iškart arba pulti ir nutraukti nuo kėdės. Taigi, man kažką kalbant galvoje sukosi tokios mintys.
Kai padėjo ant stalo puodelį su vandeniu, supratau, kas čia toks buvo. O vanduo iš čiaupo buvo labai chloruotas, neskanus. Gurkštelėjau to vandens ir pasibaisėjęs jo skoniu, pūstelėjau taip, kad žmonėms galėjo atrodyti neva išgėriau stipraus alkoholinio gėrimo.
Kaskart nusijuokiu pamatęs šių minučių įrašą. Iš tiesų tą naktį niekas negėrė jokių svaigalų.
Kai įtampa šiek tiek atlėgo, nuėjau į mūsų apsaugos punktą ir ten pamačiau būrelį odinėmis striukėmis apsirengusių vaikinų, rankose laikančių virveles su lazdelėmis, vadinamuosius „nunčiakus". Paklausiau, ką jie čia veikia. Atsakė, kad yra pasiruošę gintis, jeigu puls.
Vaikinai vylėsi įveikti bent porą desantininkų, o kaip bus toliau – bus matyti.
Paskui kažkas atitempė priešgaisrinę žarną, kuria esą būtų galima paleisti vandenį. Bet vėliau paaiškėjo, kad tas prietaisas seniai neveikia ir vandens nebūtų pavykę paleisti.
– Labai greitai antrąkart teko susidurti su sovietų kariais?
– Tai, kad darbas televizijoje sausio įvykių metu gali kelti tiesioginį pavojų, labai aiškiai suvokiau praėjus vos keliems mėnesiams.
1991 metų rugpjūčio 19 dieną Maskvoje įvyko pučas. Jo padariniai vėl pasiekė Lietuvą. Atėjęs ryte į darbą pamačiau, kad prie pastato būriuojasi kolegos. Automatais ginkluoti sovietų armijos kariai stovėjo prie televizijos pastato durų.
Buvau tuometinio LTV Kauno skyriaus profsąjungos pirmininkas. Kabinete buvo likę įvairių dokumentų, profsąjungos narių sumokėti mokesčiai. Pamaniau, kad viskas dings, todėl nusprendžiau kažkaip patekti į kabinetą.
Kariai po ilgai trukusių įkalbinėjimų sutiko pakviesti savo vadą. Šis, išklausęs mano prašymą, pasvarstė ir ginkluotam automatu kariui liepė mane palydėti iki darbo vietos. Dokumentus pasiimti pavyko, tačiau buvo šiurpu. Tąkart akis į akį susidūriau su ginkluotais okupantais.
Kadangi į televizijos pastatą patekti neturėjome galimybių, laikina studija buvo įrengta Kauno savivaldybėje, greta mero kabineto. Studija buvo parengta darbui tuo atveju, jei prasidėtų neramumai. Naktimis, pasikeisdami su kolegomis, budėjome ir ten.
Dienomis su operatoriumi Vytautu Selelioniu ir dar keliais kolegomis vaikštinėdavome po Kauną ir filmavome viską, kas vyksta.
Gedimino ir Kęstučio gatvių sankryžoje stovėjo tankas, už jo budėjo sovietų kariai. Nusprendėme, kad ir tai reikia nufilmuoti. Patekome į priešais tanką stovėjusį namą. Viršutinio aukšto gyventojai mums leido užlipti į pastogę.
Nuo jos V.Selelionis užlipo ant stogelio ir filmavo. Manau, kad jei kariai mus būtų pastebėję, nežinia kaip būtų pasibaigę. Per tris dienas sukūrėme 30 minučių dokumentinį filmą „Trys pučo dienos Kaune“. Kai pučas baigėsi ir vėl galėjome patekti į televizijos studiją, filmas buvo parodytas.
– Kokios mintys kyla dabar, praėjus trims dešimtmečiams po šių įvykių?
– Dabar, ramiai vertindamas situaciją, svarstau, kad sausio įvykių metu buvo galima studijoje uždegti žvakę, žuvusiuosius pagerbti tylos minute.
Tačiau tvyrant nepaprastai įtampai, teko elgtis spontaniškai. Ką daryčiau dabar, jei kas nors panašaus pasikartotų? Žinoma, vienaip ar kitaip ginčiau laisvę.
