„The Guardian“ skaitytojai pamatė tokį sovietų agresijos paveikslą:
Tankai ir šarvuočiai įriedėjo be jokio perspėjimo. Sekiau tą šešiolikos karo mašinų koloną, riaumojančią link televizijos bokšto. Buvo pusė antros ryto.
Juos sustabdyti mėgino majoras Antanas Stankus iš Lietuvos policijos, ginkluotas tik policininko lazda. „Juk jūs – žmonės, nešaudykit!“, – desperatiškai šaukė jis mosuodamas rankomis. Tačiau iš šarvuočio iššoko sovietų desantininkas ir šautuvo buože smogė jam į veidą.
Ir užvirė pragaras. Kareiviai ėmė šaudyti į orą, o tankai ropojo per sunkvežimius ir automobilius juos traiškydami.
Vienas tankas nukreipė patrankos vamzdį į beginklius civilius. Tačiau minia – gyvas žmonių skydas – nesitraukė.
„Fašistai, okupantai, nešdinkitės namo!“, – šaukė žmonės. „Lietuva, Lietuva, laisvę Lietuvai!“ Nors tankai artėjo, žmonės stovėjo tvirtai, mėgindami savo kūnais ir plikomis rankomis juos sustabdyti.
Keli buvo sutraiškyti, kai mašinos, prožektoriais nušviesdamos kelią, riedėjo į minią. Dar kiti krito negyvi arba buvo sužeisti, kai kariškiai nukreipė šautuvus į jiems kelią užkertančius žmones.
Sužeistųjų ir mirštančiųjų klyksmus bei raudas paskandino sunkiųjų mašinų riaumojimas ir šūvių tratėjimas.
„Ką daryti? – desperatiškai klausė majoras Stankus. – Atėjom ginkluoti tik lazdomis.“
Dar vienas policininkas, leitenantas Audrius Daškevičius, taip pat matęs nušautus žmones, vieną suvažinėtą tanko, kalbėjo drąsiai: „Tai chunta, tikra chunta! Tačiau kas beatsitiktų, aš liksiu ištikimas savo valdžiai.“
Netrukus prie viso to griausmo prisidėjo greitosios pagalbos automobilių sirenos, šiems atskubėjus gelbėti sužeistųjų. Mačiau du kūnus – vieną ant neštuvų, kitą gulintį netoliese. Sunku buvo pasakyti, kuris iš tų dešimčių žmonių, nešamų į greitosios pagalbos mašinas, gyvas, o kuris – miręs. Grupelė susispietė aplink jauno vaikino kūną.
O tada į darbą buvo paleistos dujos: vaiduokliškais debesimis jos nusirito per dūstančią minią. Dauguma televizijos bokšto langų pažiro nuo raketų pliūpsnių, o stiklo šukės biro žmonėms ant galvų. Jos irgi sužeidė daugelį.
Po dviejų valandų viskas buvo baigta. Televizijos bokštas atsidūrė sovietų rankose. Panašūs vaizdai buvo ir šalia televizijos pastato bei transliavimo studijos. Tą pastatą gynusi minia taip pat buvo beginklė. Vienas kareivis buvo nušautas, tačiau niekas iš nepriklausomų stebėtojų to nematė ir šūvių negirdėjo, kaip vėliau be įrodymų bandė įteigti oficialūs sovietų atstovai.
Per dvi karines atakas žuvo 13 žmonių, daugiau nei 100 sužeista – kai kurių būklė kritinė.
Lietuvos radijas transliaciją tęsė iki paskutinės minutės. „Tai tikriausiai paskutinė mūsų transliacija, – ištarė vedėjas. – Norime kreiptis į visus geranoriškus žmones – likite ištikimi mūsų žmonėms ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės deklaracijai“.
„Jie tranko mums į duris“, – pasakė vedėjas ir transliacija nutrūko.
Paskutinė televizijos transliacija buvo ne mažiau dramatiška. Žinių vedėja iki pat pabaigos pasakojo žiūrovams, kas vyksta pastate. Paskutiniuose vaizduose matyti, kaip sunkiai ginkluoti kariai įsiveržia pro duris, pamatę kamerą ją nuspiria ir televizijos transliacija taip pat nutrūksta.
Netrukus po to, kaip prie televizijos bokšto prasidėjo šaudymai, Lietuvos komunistų partijos ideologinio skyriaus vedėjas, Nacionalinio gelbėjimo komiteto vadovas Juozas Jermalavičius per garsiakalbius į minią kreipėsi rusų ir lietuvių kalbomis. Jis paprašė visų eiti namo, teigė, kad komitetas perėmė valdžią, jog „apgintų darbininkus. Nevalia pralieti daugiau kraujo“.
Nuo pranešimo apie komiteto susiformavimą praėjusį penktadienį, kuomet spaudos konferencijoje pasisakė prokremliškos komunistų partijos lyderiai, ir prasidėjo neramumai.
Koordinuojant partijai, visą savaitę tęsėsi streikai ir demonstracijos, kuriose dalyvavo daugiausia nedidelės rusų tautinės mažumos atstovai, dirbantys Maskvos kontroliuojamose gamyklose.
Dieną prieš šiuos įvykius prezidentas Gorbačiovas perspėjo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad „darbininkų“ yra spaudžiamas įvesti tiesioginį valdymą, jei nebus atkurta sovietų valdžia.
Nacionalinis gelbėjimo komitetas, aiškiai koordinuojamas komunistų partijos, kariuomenės ir nežinomų jėgų iš Maskvos, pareiškė ketinantis pasinaudoti valdžia, „kad išvengtų masinių neramumų“. Nors iš tiesų įtampą ir neramumus kėlė būtent jų organizuojamos demonstracijos bei sovietų kariuomenė. Tą pačią dieną, penktadienį, kariškiai įsiveržė į keletą svarbių pastatų Vilniuje, septyni žmonės buvo sužeisti, trys iš jų sunkiai. Žmonės iš visos Lietuvos atsiliepė į Aukščiausiosios Tarybos kvietimą atvykti į Vilnių ir ginti savo sostinę.
Šeštadienį įtampa, rodės, kiek atslūgusi, kai Maskvoje kalbėdamas M. Gorbačiovas pareiškė, kad krizė turėtų būti sprendžiama politinėmis priemonėmis. Ir tai, ir trijų asmenų komisijos sukūrimas įvykiams tirti leido V. Landsbergiui išreikšti atsargų optimizmą.
Visgi po pasikėsinimo į radijo ir televizijos pastatą bei televizijos bokštą, žmonės dar kartą buvo pakviesti rinktis saugoti Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Susibūrė mažiausiai 80 tūkst. žmonių.
