Ukrainos rašytoja įsitikinusi, kad jai pavyko surasti istoriją, kuri sudomintų žiūrovus, net jei jie nieko nenori žinoti apie praeitį ir 1991-ųjų sausį Lietuvoje. Tikrą istoriją, kurios meilės vingių greičiausiai nesugalvotų joks rašytojas.
Meilės istorija šį pasakojimą irgi galima pavadinti tik sąlygiškai, perkeltine prasme.
Tai – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narės Nijolės Oželytės kelionė į Oslą iškart po 1991-ųjų sausio 13 d. įvykių, susitikimas su Norvegijos politiku Ingvaldu Godalu, vėliau tai aprašiusiu savo knygoje „Aš noriu mirti graži, Lietuva“, ir netikėtai atgiję aukšto KGB pareigūno, dirbusio Sovietų Sąjungos ambasadoje Norvegijoje, jausmai kadaise sutiktai teatro vaidybos studentei.
Žodžius, kurie pridėjus kreipinį tapo knygos pavadinimu, N.Oželytė pasakė žurnalistui Seime, kai jis paklausė, ar ji suprantanti, ką daro, – juk tuoj juos visus atakuos tankai. Tuo metu politikė darė makiažą.
Nori, kad sužinotų visi
– Išgirdusi, kad iki šiol nepastatytas vaidybinis filmas apie 1991-ųjų sausio įvykius, iš karto supratau, kad noriu parašyti šio filmo scenarijų. Neabejoju, jog apie šiuos tragiškus įvykius Lietuvoje gerai žinoma, bet manau, kad apie tai turėtų žinoti ir kitų šalių gyventojai“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo K.Zastavskaja.
– Kodėl tai svarbu dabar, praėjus trisdešimčiai metų?
– Filme apie 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje noriu parodyti pasauliui, kaip sugriuvo Sovietų Sąjunga.
Gal dabar daug kam atrodo, kad gerasis Michailas Gorbačiovas ir gerasis Borisas Jelcinas tiesiog pasakė: „Na, gerai, jei taip norite, eikite iš Sovietų Sąjungos ir būkite laisvi.“ Be taip juk nebuvo – niekas neleido Lietuvai išeiti po 1990-ųjų kovo 11-osios, kai buvo paskelbta nepriklausomybė.
Žinote, kodėl tai svarbu būtent dabar? Ukrainoje vyksta karas, ir Rusija neslepia savo planų vėl atkurti Sovietų Sąjungą. Rusai verčiami zombiais per filmus, kuriuose vaizduojama, kaip gera buvo gyventi Sovietų Sąjungoje ir kaip reikia vėl susijungti.
Noriu parodyti, kokia kaina buvo išeinama iš tokios sąjungos.
Aš nemėgstu Sovietų Sąjungos. Mano šeima nukentėjo nuo jos. Mano senelė kovojo Ukrainos sukilėlių armijos gretose. Apie tai man papasakojo, kai Sovietų Sąjunga jau pradėjo byrėti.
Mano manymu, būtina garsiai kalbėti apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus, ypač dabar, kai Vladimiro Putino Rusija visaip mus bando šantažuoti.
– Kaip rinkote medžiagą filmo scenarijui?
– Apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius daugiausia sužinojau ne iš interneto ar straipsnių, o bendraudama su Lietuvos gyventojais. Apie tai pasakojo kone kiekvienas Lietuvoje mano sutiktas žmogus. Bet pirmiausia sodybos prie Trakų, kurioje aš ilsėjausi, šeimininkė Sofija.
Praėjusią vasarą buvau nusipirkusi bilietus į Lietuvą, čia tikėjausi padirbėti prie scenarijaus, bet dėl karantino skrydžiai buvo atšaukti.
Tikiuosi, kad šią vasarą man vis dėlto pavyks atvykti ir pratęsti darbą. Juk pasaulis jau skiepijasi, karantiną iki to laiko turėtų atšaukti.
– Kuo jus patraukė istorija apie N.Oželytę?
– Per istoriją apie Nijolę noriu parodyti, kas prieš trisdešimt metų vyko Lietuvoje.
Tai žinoma aktorė, ji daug ir sėkmingai filmavosi Sovietų Sąjungoje.
Kai ji atvirai stojo į nepriklausomos Lietuvos pusę, negalėjo nežinoti, kuo viskas gali baigtis. O galėjo baigtis ilgais metais kalėjime arba mirtimi.
Tą sausio 13-osios naktį moteris atsistojo prieš tankus. Aktorė, kuri galėjo didžiuotis savo vaidmenimis filmuose, atbėgo į parlamentą, prie kurio artėjo sovietų tankai.
Neabejoju, kad jūs tai žinote, bet mane sukrėtė N.Oželytės žodžiai. Kai jos žurnalistai paklausė, kodėl ji daranti makiažą, kai tuoj prasidės ataka, ji atsakė: „Noriu mirti graži.“
Man net atrodo, kad laisvės gynėjai ėjo paskui ją.
Man labai norėtųsi, kad N.Oželytė ir pati tame filme vaidintų, o gal net sutiktų būti viena iš režisierių.
Taip pat norėčiau įterpti scenų apie Ukrainos studentus savanorius, tada atvykusius į Lietuvą ginti Seimo. Man atrodo, tai ypač svarbu priminti.
– Kam siūlėte scenarijų, tiksliau – filmo idėją?
– Kol kas dar niekam nesiūliau filmo apie Sausio 13-osios įvykius, ketinau atvykti į Lietuvą, parašyti scenarijų ir tada jau siūlyti.
Manau, ši idėja turėtų sudominti prodiuserius, bet reikia turėti konkretų scenarijų.
Ukrainoje filmų kūrėjams labai trūksta pinigų. Ukrainiečiai režisieriai galėtų nebent prisijungti.
Be to, norėčiau, kad šį filmą pamatytų kuo daugiau žmonių ne tik Lietuvoje ir Ukrainoje.
– Ar jūs buvote susitikusi su N.Oželyte?
– Prieš metus buvau susitikusi su ja ir mes ilgai kalbėjomės.
Vos išvydusi N.Oželytę supratau, kad būtinai reikia sukurti filmą apie ją.
Netrukus parašiau scenarijaus aprašymą. Tuomet iškilo problema, kam priklauso knygos „Aš noriu mirti graži, Lietuva“, kurioje rašoma apie N.Oželytės atvykimą į Norvegiją 1991-ųjų sausį, autoriaus teisės ir kaip tai suderinti. Knygos autorius, Norvegijos politikas I.Godalas mirė prieš dvejus metus.
Taigi reikia išspręsti daugybę teisinių problemų.
Jei neįmanoma gauti knygos autoriaus leidimo, reikia ieškoti kitos išeities. Gal įvykius pasakoti N.Oželytės akimis.
Pasaulyje taip daroma. Autorius turi teises į knygą, bet ne į įvykius. Pavyzdžiui, rašytojas gali parduoti teises į savo knygą Holivudui, bet pagal ten aprašytus įvykius (jei jie tikrai vyko) gali pastatyti filmą ir koks nors Rusijos režisierius.
Teks gerai pasikonsultuoti su teisininkais.
Jei įvykiai perteikiami per vieno konkretaus žmogaus likimą, reikia ne tik pagrindinio herojaus, bet ir kiekvieno scenarijuje paminėto žmogaus sutikimo.
– Kodėl daugelį itin rimtų temų kino žiūrovai geriau suvokia per meilės istoriją?
– Dažnai apie tai galvoju, nes kiekvieną kartą kuriant scenarijų man tenka ieškoti meilės istorijos. Manau, kad teisingiausias atsakymas – dauguma kino žiūrovų yra moterys.
O jos visur ir visada ieško meilės istorijos. Todėl man tenka ieškoti meilės istorijos net tada, kai to nenoriu, kai tema itin rimta. Nes moteris visada moteris, ir ji visada laukia meilės istorijos, net ten, kur jai ne vieta.
Trys istorijos dalyviai
Istoriją, kurią savo būsimame filme nori panaudoti Ukrainos rašytoja, žinome iš dviejų jos dalyvių.
Norvegijos Stortingo (parlamento) deputatas, Baltijos šalių gynimo grupės (vėliau komiteto) pirmininkas Ingvaldas Godalas (1934–2019) parašė knygą apie Baltijos šalių kovą už laisvę – taip, kaip ją išgyveno stebėdamas 1991 metais.
Knygos pavadinimu tapo kiek pakeisti N.Oželytės žodžiai Seime, pasakyti laukiant rusų desantininkų atakos: „Aš noriu mirti graži, Lietuva“, viršelyje – jos nuotrauka. Keli tos knygos skyriai skirti politikės atvykimui į Oslą.
Kovo 11-osios Akto signatarė, politikė, aktorė ir visuomenės veikėja N.Oželytė apie savo kelionę į Norvegiją 1991-ųjų sausį žurnalistams yra pasakojusi ne kartą.
Trečiasis šios istorijos dalyvis – Sovietų Sąjungos ambasados Norvegijoje darbuotojas Kukuškinas (vardo nepavyko nustatyti) – irgi ją detaliai aprašė savo raportuose KGB struktūroms, bet jo įspūdžiai nėra viešai prieinami.
Politikas sulaukė skambučio
„Kalendorius skelbė penktadienį, 1991-ųjų sausio 11-ąją. Buvo beveik pusė pirmos ir aš nuėjau į savo kabinetą Stortinge pasiklausyti žinių, – prisimena I.Godalas. – Pranešėjas pasakojo apie dramatiškus įvykius Vilniuje.
Staiga suskambo telefonas ir moteriškas balsas pasakė: „Čia Nijolė Oželytė iš Seimo Vilniuje.
Aš negaliu atvykti į konferenciją Kristiansande (ten turėjo vykti Rytų Europos šalių konferencija, į kurią N.Oželytė buvo pakviesta pasakyti kalbos. – Red.).
Sovietų armija užpuldinėja miesto pastatus. Mes bet kurią minutę laukiame savo eilės. Landsbergis pasakė kalbą per radiją. Civiliai plūsta ir būriuojasi lauke. Galbūt visi mes mirsime. Ačiū už pagalbą ir viso gero.“ Pasakiusi tai ji padėjo ragelį.
Vėliau sužinojau, kad puolimo buvo laukiama kiekvieną akimirką ir visi ruošėsi mirti.“
Praėjus kelioms dienoms po pokalbio I.Godalas vėl sulaukė skambučio iš Vilniaus.
„Parlamento nešturmavo, taigi mes atvykstame keltu į Stokholmą. Tačiau neturime nei vizos, nei valiutos, nei bilieto važiuoti toliau. Norėčiau atsivežti ir sekretorę“, – aiškino N.Oželytė.
„Atvykite abi“, – atsakė I.Godalas ir pažadėjo viskuo pasirūpinti. Jis susisiekė su Užsienio reikalų ministerijos darbuotoju, kuris viską sutvarkė.
Stokholme moteris pasitiko ambasados Švedijoje darbuotojai, įklijavo į jų pasus vizas, davė bilietus tolesnei kelionei į Oslą ir tūkstantį kronų.
Viešnagė buvo kitokia
Tačiau sausio 17-ąją mirė Norvegijos karalius Olafas V, ir konferencija Kristiansande buvo atšaukta. I.Godalas, Baltijos šalių palaikymo grupės pirmininkas (joje buvo 44 parlamento nariai), taip pat nebegalėjo išvykti į Vilnių. Lietuvių viešnagės programa pasikeitė.
Jau pirmą vakarą užregistravęs viešnias viešbutyje I.Godalas pasikvietė jas į, jo teigimu, garbingą restoraną „Bloom“, užsakė gerą vakarienę, vyno ir tik tada pastebėjo, kokios jos pavargusios.
Jis prisimena: tai buvo du žmonės, patyrę kažką ypatingo. Tarsi iš kito pasaulio, iš mirties šešėlių slėnio.
„Dešimt dienų jos išbuvo parlamente, naktimis miegojo po valandą ar dvi ant grindų ar ant sofos.
Matė žmones, traiškomus vikšrais, kareivius, šaudančius į minią. Kiekvieną akimirką laukė okupantų užpuolimo ir buvo pasiryžusios net mirčiai.
Jos dabar sėdėjo, knaibė puikų maistą ir siurbčiojo vyną, tačiau ir siela, ir mintimis vis dar tebebuvo apgultame parlamente. Tik išėjusios į apšviestą, žmonių pilną pagrindinę Oslo gatvę šiek tiek atsigavo. Aš nupirkau abiem po rožę. Tada suspindo liūdnos Nijolės akys ir jai išsiveržė: „Tai nuostabu: taika, vynas, rožės.“
Tačiau naktį viešnias kankino košmarai, jų sielos negalėjo ištrūkti iš Vilniaus“, – rašė Norvegijos politikas.
Kitą savaitę visi trys buvo smarkiai užsiėmę ir dirbo Lietuvos labui susitikinėdami su politikais ir žiniasklaida. „Nijolė nuostabiai pasirodė per televiziją. Juk ji – kino žvaigždė, ir to nepaneigsi. Akinamai graži, bylojo paprastais žodžiais, pasiekusiais ir žmonių protus, ir širdis, bet labiausiai širdis“, – prisiminė I.Godalas.
Jam ypač didelį įspūdį padarė dalyvavimas valstybinės televizijos laidoje. Nijolė atsakinėjo į klausimus, Violeta (kartu vykusi Violeta Motulaitė. – Red.) padėjo vertėjaudama, o fotografai „šį gražų objektą“ fotografavo iš visų pusių.
Po šios laidos visi trys iš televizijos ėjo pėstute į viešbutį.
Pasak I.Godalo, moterys nenorėjo kviesti taksi, jos norėjo pasivaikščioti ir pasižvalgyti į puošnias vitrinas, kupinas viso to, ko jų šalis stokojo.
Taip eidami susitiko Nobelio instituto direktorių, jį N.Oželytė sukritikavo už tai, kad Nobelio taikos premija buvo skirta Michailui Gorbačiovui.
Susitikimas su rusu
Bet čia kalba pasisuko apie Sovietų Sąjungos ambasados darbuotoją Kukuškiną (vardas niekur neminimas. – Red.), kuris neseniai buvo rodomas per televiziją ir komentavo įvykius Baltijos šalyse.
I.Godalas įtarė, kad būtent Kukuškinas buvo jam paskirtas KGB stebėtojas, nes politikas tuo metu vadovavo Stortingo Krašto saugumo komitetui. Po kruvinųjų dienų Vilniuje jis pasakojo turįs vaizdo įrašo kasetę, neva įrodančią, kad visų įvykių priežastis buvo civilių Lietuvoje ir Latvijoje kabinėjimasis prie kareivių, ir pakvietė į savo namus jos pasižiūrėti.
N.Oželytė iš karto pareikalavo nedelsiant su juo susitikti.
I.Godalas pasiūlė užsukti į netoliese esantį jo butą ir pasikviesti Kukuškiną.
Politikas spėjo, kad rusas greičiausiai tuomet apsiriko ir nutarė, jog taip vėlai yra kviečiamas susitikti su kokiomis nors gražuolėmis – jaunosiomis politikėmis, nes jau po 20 minučių buvo jo bute.
Tačiau vos išvydęs N.Oželytę jis suakmenėjo.
„Plaukai atsistoja piestu, akys išsprogsta iš siaubo ir jis sustingsta kaip sušaldytas į ledo gabalą. Raudonplaukė Nijolė nieko nelaukdama kaip valkirija užsipuola jį. Paėmęs abu už parankių įvedu į svetainę. Ji atsisėda ant sofos, jis – ant krėslo, ir ji atakuoja toliau.
Pamažu Kukuškinas atgauna žadą. Iš pradžių kalba ramiai, be jausmų.
Po kurio laiko irgi pakelia balsą ir jo tonas darosi vis šiurkštesnis. Tai, kas vyksta, primena man sceną iš Tolstojaus ar Dostojevskio. Betgi joks vyras negali nugalėti tokios furijos kaip Nijolė žodžių kovoje. Bandau tarpininkauti, bet tik po poros valandų sugebu įterpti vieną kitą žodį.
Staiga Kukuškiną kaip žaibas trenkia. Jis visiškai nutyla ir varstyte varsto akimis Nijolę.
Ji kurį laiką dar kalba, bet netrukus taip pat nutyla. Šitaip kurį laiką jie žiūri vienas į kitą.
Jis pacituoja kažką labai asmeniško apie Nijolės vaikystę, o Nijolė susiima už galvos ir sušunka: „TUUU!“
Teatre priėjo nepažįstamasis
Apie šį susitikimą N.Oželytė yra pasakojusi lrytas.lt.
„Mano studijų laikais teatro studentai galėdavo su savo pažymėjimu visoje Sovietų Sąjungoje vaikščioti nemokamai į spektaklius, tad per atostogas vykdavome į Maskvą pasižiūrėti spektaklių. Mano bendramokslis S.K. turėjo Maskvoje kur nakvoti, ir antrame kurse mes nusiplovėme į Tagankos teatrą, – prisiminė N.Oželytė. – Žiūrėjome „Boriso Godunovą“.
Į jį pateko tik S.K. O nakvojome pas jo draugą, viena ten grįžti negaliu!
Čia prie manęs prieina nepažįstamas vaikinas ir kviečia pasivaikščioti po Maskvą.
Šešias valandas mes vaikščiojome, kol baigėsi spektaklis. Išpasakojau visą savo gyvenimą.
Pasakojau apie mirtį, kaip aš jaučiuosi, apie savo santykius su mama – jis manęs klausėsi. Jaunystėje buvau tikrai nelaiminga. Man buvo baisu gyventi, niekas neaiškino, kas yra gyvenimas ir mirtis. Man atrodė, kad mano kojos trumpos, kad aš negraži, kad ryža, kad mano pavardė Oželytė ir iš viso kam aš tokia gyvenu.
Čia kaip traukinyje, kai žinai, kad to žmogaus niekada nebepamatysi, o tau – 18 metų!
1991-ųjų sausį Osle išgirdau, kad Rusijos ambasados darbuotojas visiems siūlo pasižiūrėti vaizdo kasetę apie neva teisingai pavaizduotus įvykius Lietuvoje. (Greičiausiai kalbama apie propagandinį Aleksandro Nevzorovo filmą. – Red.)
I.Godalas jam paskambina ir pakviečia į savo butą.
Suskamba durų skambutis ir man pristatomas ponas Kukuškinas.
Jis jaučiasi kaip pagautas. Ir pradeda rėkti ant manęs.
15 minučių rėkiame vienas ant kito. Ir jis sako: „Sovietų žmonės jaučia respublikas kaip pirštus ant rankų, ir niekas neleis jų nukapoti.“
„Žinote, aš buvau aktorė ir filmavausi Rusijoje. Žinau, kad rusai neskiria Rygos nuo Vilniaus“, – atsakau.
Stojo ilga pauzė. O tada jis sako: „Kaip tavo santykiai su mama?“
Aš nesuprantu, kas darosi. Jis man sako intymiausius dalykus apie mane: „O dabar mane prisiminei? Tu man tiek kalbėjai, kad aš penkerius metus nieko pamilti negalėjau.“
Kitame interviu N.Oželytė prisiminė, kad Kukuškinas bandė paaiškinti, jog privalo išplatinti iš Maskvos atsiųstą filmą, kitaip nukentėsiąs.
Kai papasakojome tą istorija I.Godalui, jis pradėjo verkti: „Taip nebūna! Taip negali būti – kvaila melodrama.“
Buvo pagerbta Maskvoje
Ar ši istorija turėjo tęsinį?
„Po to mes palydėjome Kukuškiną į Rusijos ambasadą. Jis manęs klausia, koks mano pasas, ir ragina pasiskaityti, kas ten parašyta.
Į Vilnių skrendu per Maskvą.
Lėktuvas nusileidžia, stiuardesė prašo keleivių palūkėti – kažkas atsitiko.
Matau – atvažiuoja dvi juodos mašinos. Į lėktuvą įlipa generolas ir klausia: „Gospoža Oželytė na bortu?“ („Ar ponia Oželytė lėktuve?“) Mane „Čaika“ nuveža iki svarbių asmenų salės, ten palydi, pasodina ir pasako: „Jūsų reisas į Vilnių tada ir tada. Privet ot tovariščia Kukuškina.“ („Linkėjimai nuo draugo Kukuškino“)“, – prisiminė N.Oželytė.
I.Godalas savo knygoje taip pat mini, kad po keturių mėnesių KGB agentas Michailas Butkovas po vieno meilės nuotykio buvo pašalintas iš sovietų ambasados Osle. Kai tai paaiškėjo, Kukuškinas kuo skubiausiai išvyko iš Norvegijos. Po to jis Norvegijoje buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu. Iki pučo Maskvoje 1991 metų rugpjūtį jis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Kas buvo toliau – nežinia.
Romanai ir scenarijai
Ksenija Zastavskaja (tikroji pavardė Oksana Prisiažniuk) yra aštuonių romanų autorė. Du jos romanus „Meilės talismanas“ ir „Likimų labirintas“ leidykla „Homo liber“ išleido lietuviškai. Jos knygos taip pat išverstos į vengrų ir slovakų kalbas.
K.Zastavskaja parašė devynis kino ir serialų scenarijus. Pagal jos scenarijų sukurtas filmas apie įvykius Vakarų Ukrainoje 1939–1945 metais, šiuo metu baigiamas kurti filmas apie baudžiamąją psichiatriją Sovietų Sąjungoje.
Ji taip pat rengiasi kurti filmą su režisieriumi Raimundu Banioniu apie gyvenimą pabėgėlių stovyklose po Antrojo pasaulinio karo, Ukrainoje paskelbtame konkurse šis scenarijus buvo paskelbtas vienu nugalėtojų.
Šiais metais turėtų prasidėti ir filmo „Sugrįžimas“ filmavimas su Belgijos kinematografininkais.
Rašytoja gyvena ir dirba Odesoje. Ji yra Kinematografijos koordinacinės tarybos prie Odesos merijos narė.
