Premjere K. Prunskienė buvo paskirta 1990 m. gegužės 17 d., o jos vadovaujamoje Vyriausybėje dirbo tokie specialistai, kaip šviesios atminties finansų ministras Romualdas Sikorskis, teisingumo ministras Pranas Kūris, energetikos ministras Leonas Ašmontas.
„Kažin, ar kas nors šiandien sugebėtų pateikti rimtų argumentų, kad sprendimas vicepremjeru paskirti 1990 m. su nepriklausoma Lietuvos komunistų partija rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą (AT-AS) pralaimėjusį Algirdą Mykolą Brazauską?
Juk ir jo likę ryšiai Maskvoje padėjo, kai Lietuvą buvo ištikusi ekonominė SSRS blokada, be to, vertinant politiškai, A. M. Brazausko darbas Vyriausybėje buvo teisingas sprendimas – likęs AT-AS jis ne kažin ką būtų galėjęs nuveikti, nes tuometinę valdančiąją daugumą sudarė jam oponavę Sąjūdžio atstovai.
Be to, jis turėjo didžiulį autoritetą tarp Lietuvos pramonininkų, tarp įmonių, išmanė ūkio reikalus. K. Prunskienė elgėsi garbingai – savo ministrais pasitikėjo ir į jų darbo reikalus nesikišdavo. Aptardavome bendras linijas, susitardavome ir nuspręsdavome: „Darom, darom. Viskas“.
O jau tas pačias svarbiausias to meto ekonomikos ar žemės ūkio problemas spręsdavome su A. M. Brazausku“, – prisiminė tuometinis prekybos ir pramonės ministras Albertas Sinevičius, sukūręs ir jau daug metų vadovaujantis Pirmosios vyriausybės narių klubui.
Nors pirmosios Vyriausybės atsistatydinimo įvykis ir nelinksmas, tačiau, pasak A. Sinevičiaus, jau buvo suplanuotas visų dar esančių gyvų jos narių susitikimas. Tačiau dėl karantino jis atidėtas ramesniam, saugesniam laikui.
„Po K. Prunskienės vyriausybės atsistatydinimo susisiekimo ministras Jonas Biržiškis ir sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas dirbo septyniose vyriausybėse, aš ir L. Ašmantas – penkiose. Vadinasi, ne visai durni buvome.
Mokėjome dirbti ir buvome reikalingi, nors dabar kažkodėl pirmąją Vyriausybę retai kas prisimena. O kas gi prieš trisdešimt metų pasirūpino, kad Lietuva turėtų elektrą, maisto, ryšių“? – svarstė A. Sinevičius.
Premjerę pakirto kainų pakėlimas
Formalus pretekstas K. Prunskienei trauktis iš premjerės posto buvo 1991 m. sausio pradžioje „paleistos“ maisto produktų kainos. Tokį žingsnį jau buvo žengę ir estai, ir latviai. To tada neįmanoma buvo išvengti, nes visų trijų Baltijos šalių biudžetai buvo tušti, kadangi maisto produktų nebesubsidojavo Maskva.
Tačiau svarbiausia K. Prunskienės pasitraukimo priežastimi tapo vis gilėjanti takoskyra tarp Vyriausybės ir AT-AS, aštrėjantys santykiai su jo vadovu Vytautu Landsbergiu bei valdančiąja dauguma, kuri tada dar jį rėmė.
Sausio 8-osios rytą K. Prunskienė su Lietuvos laikinuoju reikalų patikėtiniu Maskvoje Egidijumi Bičkausku išskrido į Maskvą susitikti su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu, o tos pačios dienos vakarą jau stovėjo AT-AS tribūnoje.
Jos atsistatydinimo kalba buvo septynių sakinių. Kaip savo knygoje „Pirmoji Vyriausybė – vizijos ir galimybės“ rašė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė, prieš tai AT-AS pataisė Lietuvos laikinąjį pagrindinį įstatymą, pagal kurį vyriausybei atstatydinti vietoj dviejų trečdalių bendro deputatų skaičiaus balsų pakaktų daugiau nei pusės.
Kaip argumentas „už minėta viltis, kad tada „galbūt tas dialogas su Vyriausybe vyktų sėkmingiau“. Balsų pakako: už balsavo 108, prieš – 1, susilaikė 15. Tapo aišku, kad dešinioji dauguma lengvai galės išversti K. Prunskienę iš premjerės posto.
Ne visi pritarė atsistatydinimui
„Aš nepritariau K. Prunskienės atsistatydinimui. Nepritarė tam ir šviesios atminties ekonomistai Kazimieras Antanavičius ir Eduardas Vilkas. Kazimieras ragino nekreipti dėmesio į jedinstveninkų surengtą protesto akciją prie AT-AS dėl maisto kainų pakėlimo. Jis kvietė toliau dirbti savo darbą ir nesigąsdinti kelių pijokų.
Juk tuometinė milicija ir Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius su savo gvardija tuos protestuotojus greitai išvaikė“, – prisiminė A. Sinevičius.
Jis teigė taip pat nekreipęs dėmesio į tuos „atskalūnų“ demaršus, nes tada dirbdavęs dieną naktį: „Turėjau krūvas reikalų ir darbų. Nematydavau dienos šviesos. Kai sužinojau apie tas politines intrigas, esą tegul ateina komunistų vyriausybė, o po to mes ją nuversime ir paimsime valdžią į savo rankas, mane tiesiog apėmė siutas. Reiškia mes, durneliai, turėjome praskinti kelius, ką ir padarėme, kad ateitų į valdžią tie, kurie, neva tai labiau Tėvynę myli“.
Ekspremjerę pakirto sunki liga
2012 m., vasario 26 d., ruošiantis vykti į gimtadienio proga vaikų restorane surengtus pietus, K. Prunskienę prie buto durų pakirto insultas. Nors ji gydėsi pas pačius geriausius specialistus Lietuvoje ir Maskvoje, po insulto pilnai taip ir neatsigavo. Todėl savo Vyriausybės kritimo trisdešimtąsias metines paminės su vaikais gimtajame Žvirbliškių kaime, Švenčionių rajone.
Ten ją nuolat prižiūri dukros Rasa ir Daivita bei netoli gyvenantis sūnus Vaidotas su šeima.
„Laikas bėga nepaprastai greitai. Mama serga jau beveik devynerius metus. Manau, kiekvieno vaiko pareiga, esant tokiai situacijai, prižiūrėti mamą kuo geriau, rūpestingiau.
Šiuo metu jos būklė sudėtinga, bet, ačiū Dievui, stabili. Sveikata neblogėja. Mamos liga mus, vaikus, labai sutelkė. Mūsų santykiai pasidarė dar glaudesni. Viskas sukasi apie mamą ir jos sveikatos reikalus“, – portalui lrytas.lt kalbėjo K. Prunskienės dukra Rasa Vaitkienė.
Ji atviravo, kad, nors 77-erių mama kalba sunkiai, domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje, su maniškiais kasdien pasikalba ir aptaria gyvenimo įvykius.
„Mama prisimena visus – ir draugus, ir bendražygius, ir oponentus. Jos santykiai su pirmosios Vyriausybės nariais – ypatingai gražūs.
Vyrai ją aplanko po kelis kartus per metus. Šilti, smagūs pasisėdėjimai mūsų kaime mamai net ir sveikatos prideda. Atvažiuoja vyrai linksmuoliai. Ypač – A. Sinevičius su savo pasirodymo programa, petardomis ir saliutais. Praėjusią vasarą tokios linksmybės vyko ir taip petardos sproginėjo, kad net aplinkiniai kaimai buvo susidomėjęs, kas darosi mamos tėviškėje“, – linksmai prisiminė R. Vaitkienė.
K. Prunskienė džiaugiasi augančia šeima
„Ir be jokių progų savaitgaliais su sese iš Vilniaus nuvežame tortą“, – šyptelėjo R. Vaitkienė, paklausta, ar šį savaitgalį, lankydama mamą, pjaus su ją tortą, o gal ir gero konjako taurelę išlenks, minint pirmosios Vyriausybės darbo baigtį.
Prisimindama mamos atsistatydinimą, ji pasakojo, kad tą dieną abi su seserimi Daivita buvo Vilniuje.
„Kai tik išgirdau per radiją apie Vyriausybė atsistatydinimą, bandžiau skambinti mamai. Norėjau ją paguosti, nuraminti, palaikyti. Tačiau telefonas ilgai buvo užimtas. Pagaliau sulaukiau jos pačios skambučio ir išgirdau plieninį klausimą: „Na, ko nori“?
Po tokių jos žodių man net liežuvis neapsivertė ją guosti. Dabar jau iš laiko perspektyvos galiu pasakyti, kad mama, vieną gyvenimo lapą užvertusi, visada eidavo pirmyn. Tas jos gebėjimas nesigręžioti į praeitį padėjo ir tada, kai ją ištiko liga. Gal ir nuriedėdavo viena kita ašarėlė, bet nebuvo jokių depresijų ar graužaties: „Kodėl taip su manimi atsitiko“?
Natūralu, kad tokiose situacijose žmonės praranda gyvenimo džiaugsmą, kaltina dėl to visus aplinkinius. Tačiau mama taip nesielgė. Atvirkščiai – džiaugėsi, kad esame visi kartu, džiaugėsi anūkais ir proanūkiais“, – atviravo R. Vaitkienė.
Praėję metai K. Prunskienei nepašykštėjo džiugių akimirkų. Ji sulaukė dar trijų proanūkių – berniuko ir dviejų mergaičių. Dabar jos šeimoje – devyni anūkai, trys proanūkės ir vienas proanūkis.
„Brolis turi keturias dukras, sesė – tris dukras, o aš – du sūnus. Moterys mūsų šeimoje visais laikais dominavo. Neretai pajuokaujame, kad nuo to laiko, kai mama įkūrė Moterų partiją, berniukai negimdavo. Pagaliau, pernai gimė proanūkis“, – šeimos džiaugsmais dalinosi R. Vaitkienė.
Nors karantino sąlygomis iš vienos savivaldybės į kitą važinėti draudžiama, vaikai Molėtų rajone gyvenančią K. Prunskienę lanko nuolatos – dukros savaitgaliais, o sūnus su šeima prižiūri kasdien.
„Važiuodamos su seserimi iš Vilniaus į Žvirbliškes, pasiimame visus dokumentus ir stengiamės pareigūnams paaiškinti, kokiu svarbiu tikslu vykstame. Žinoma, saugomės ypatingai, kad nenuvežtumėm mamai to nelemto viruso“, – kalbėjo R. Vaitkienė, ruošdamasi ir šį savaitgalį aplankyti mamą.
