Kai televizijos rodė vaizdus, kaip koronaviruso pandemijos išgąsdinti žmonės stumdosi, pešasi, net kumščiais aiškinasi santykius parduotuvėje negalėdami pasidalyti tualetinio popieriais paketo, buvo sunku patikėti, kad tokie vaizdai – iš JAV ir kitų civilizuotomis laikomų šalių.
Jei tai vyktų kur nors Afrikoje, kai badaujantiems žmonėms skirstoma humanitarinė pagalba, dar galėtum suprasti, bet netiki savo akimis, kad taip gali nutikti turtingoje Amerikoje ar Vakarų Europoje.
Vadinasi, nemažos dalies žmonių civilizuotumas – tik plonas, lengvai nutrupančio lako sluoksnis, dengiantis laukinę prigimtį, kuri į tolerancijos, korektiškumo, pabrėžtino mandagumo laikus sugrąžina džiunglių įstatymus, ir individas ima vadovautis tik vienu principu: pirmas griebk ką tik gali, nustumdamas silpnesnį.
Žinoma, koronavirusas, pražudęs pasaulyje jau 1,7 mln. gyvybių, daugybę žmonių smarkiai išgąsdino. Įvedus griežtą karantiną kurį laiką buvo baiminamasi, kad sutriks tiekimas ir parduotuvėse gali stigti net būtiniausių prekių.
Vis dėlto kodėl kilo tokia į pamišimą panaši panika, kad dėl tualetinio popieriaus pakuotės ką tik orūs ir pasipūtę atrodę vakariečiai buvo nusiteikę talžyti vienas kitą kumščiais?
Galima manyti, kad dabartinės Vakarų pasaulio žmonių kartos pernelyg priprato prie komfortiško, viskuo aprūpinto gyvenimo ir nepasirengusios jokiems nepatogumams, išbandymams.
Itin įsigalėjo individualizmas, susireikšminimas, tik savo visokiausių poreikių tenkinimas. Gal todėl vartojimas tampa svarbesne vertybe nei padorumas, žmogiškumas.
Girdėti daug balsų, kad koronaviruso pandemija pakeis pasaulį. Tik kuria linkme? Ar bus mažiau vartotojiškumo, silpnės individualizmas ir stiprės bendruomeniškumas? Sunku pasakyti.
Nuotolinio darbo įpročiai, atsiradęs tiesioginio artimesnio bendravimo baiminimasis gali dar labiau pastūmėti žmoniją į virtualiąją erdvę, o žmogiško ryšio šilumą atstos internetiniai įvaizdžiai. Gal nereikės nieko tikro, pačios tikrovės ir pakaks jos virtualiųjų pakaitalų.
Tiesą sakant, o kas tokio baisaus, dar nebuvusio pasaulio istorijoje įvyko šiais tuoj praeitimi tapsiančiais metais? Blaiviai pagalvojus viskas jau buvo ir anksčiau. Netgi dar gerokai baisesniu mastu ir pavidalais.
Pakanka prisiminti kad ir lietuvių literatūros klasika tapusį I.Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kuriame remiantis istoriniais šaltiniais įtaigiai pavaizduota, kaip krinta žmonės, pakirsti XVIII amžiaus pradžioje siautėjusio maro, net iš vežimo, kuriuo važiavo, nespėję išlipti.
Tada vyko Šiaurės karas, nuo epidemijos ir bado mirė didesnė dalis Mažosios Lietuvos ir trečdalis visos Lietuvos gyventojų.
Vilniuje per 20 tūkstančių maro aukų palaidoję jėzuitai išmirė ir patys.
Galima pasakyti, kad tai labai seni laikai, žmonija jų neprisimena. Bet ir XX a. po Pirmojo pasaulinio karo įsisiautėjęs ispaniškasis gripas, kaip manoma, nušienavo, įvairiais skaičiavimais, nuo 25 iki 50 mln. gyvybių.
Tai irgi buvo seniai, dabartinės kartos jau nepamena. Tačiau dar yra žmonių, kurie savo akims regėjo Antrojo pasaulinio karo baisybes, kai buvo pražudyta net 70 mln. gyvybių.
Žinoma, ligų indėlis į šias skerdynes ne pats didžiausias, bet kai mirtis grėsė kasdien ir vos ne prie kiekvieno kampo turbūt tokia neganda kaip koronavirusas tuo metu žmonėms būtų atrodžiusi vien menkas papildomas nemalonumas.
Be abejo, kiti laikai, kiti jausmai, kitoks ir požiūris. Draudimai susitikinėti, nueiti į restoraną, koncertą gali atrodyti kaip baisus laisvės suvaržymas, kuris gyvenimą paverčia nepakenčiamu. Bet praeis koronaviruso sukelta krizė ir būsimoms kartoms ji tebus pamirštas praeities faktas.
Tik ar pasikeis trapus, egoistiškas ir aikštingas XXI amžiaus žmogus?
