Stebuklas, šokas, sensacija – tokia buvo žinomo sporto komentatoriaus, žurnalisto A.Paulaičio artimųjų ir buvusių kolegų reakcija, kai paaiškėjo, kad prieš 25 metus dingęs, o prieš 19 metų mirusiu oficialiai Lietuvoje pripažintas vyras iš tiesų yra gyvas. Dabar jam – 75 metai.
„Pasirodo, Antanas gyvena Rusijoje. Labai džiaugiuosi, kad jis atsirado. Žinia apie tai man sukėlė šoką. Tikriausiai tokia būtų kiekvieno žmogaus reakcija“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Paulaičio brolis kaunietis pianistas Kęstutis Paulaitis.
Vilniuje gyvenęs A.Paulaitis komentuodavo futbolo, tinklinio rungtynes, žirgų sporto ir kitokias varžybas. Televiziją jis paliko 1993-iaisiais, dar po dvejų metų mįslingai pradingo.
„Mane buvo pasiekusios žinios, kad išėjęs iš televizijos jis ėmėsi verslo. Tuo metu buvo laukinio kapitalizmo laikai, verslo pasaulio žmonės susidurdavo su žiauriais mafijos išpuoliais.
Manėme, kad Antanas galėjo būti nužudytas“, – prisiminė kartu su A.Paulaičiu dirbęs žurnalistas, fotografas, buvęs Lietuvos televizijos Sporto skyriaus vyriausiasis redaktorius Alfredas Pliadis.
Kreipėsi į ambasadą
Dingęs komentatorius apie save pranešė šių metų gruodžio 9-ąją – tą pačią dieną, kai Kaune įvyko kito garsaus komentatoriaus Vlado Janiūno laidotuvės.
Praėjusią savaitę į K.Paulaičio namus pasibeldę policininkai pranešė netikėtą žinią: „Jūsų broliu prisistatęs vyriškis kreipėsi į Lietuvos ambasadą Maskvoje.“
Paaiškėjo, kad A.Paulaitis yra įsikūręs Vladimiro mieste, maždaug 200 kilometrų nuo Maskvos. Vyras turi negaliojantį lietuvišką pasą, kol kas neaišku, kokiu dokumentu jis Rusijoje naudojosi daugybę metų.
Prieš keletą dienų mūsų valstybės diplomatai broliams surengė vaizdo ryšį.
„Antanas, kuris atrodė labai susijaudinęs, vis kartojo, kad norėtų sugrįžti į Lietuvą, kur gyvena jo sūnus“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo K.Paulaitis.
Bėgo nuo susidorojimo?
Didžiausia mįslė – kas privertė A.Paulaitį pasitraukti iš tėvynės, kodėl jis taip ilgai apie save nepranešė net artimiausiems žmonėms, likusiems Lietuvoje, ar buvo tapęs nusikaltėlių auka?
Manoma, kad jis bėgo nuo susidorojimo.
K.Paulaitis nenorėjo plačiau pasakoti apie brolio dingimo aplinkybes – sakė, kad apie tai geriausiai galėtų pasakyti pats netikėtai prapuolęs ir lygiai taip pat netikėtai atsiradęs komentatorius.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, žurnalistiką palikęs ir į verslą pasinėręs A.Paulaitis galėjo sulaukti grasinimų iš šešėlinio pasaulio atstovų, kurie tais laikais siautėjo reketuodami ir žudydami verslininkus.
Buvo gauta žinių, kad praeityje garsų komentatorių ir žurnalistą slėgė skolos.
Buvę kolegos girdėjo, kad jis išvyko į Rusiją ir šioje šalyje mįslingai prapuolė.
Lyginant nuotraukas po ketvirčio amžiaus atsišaukusį vyrą dabar sunku būtų atpažinti. Sprendžiant iš nubrozdinimų veide, jis neseniai patyrė sužalojimų.
Tapo žinomu komentatoriumi
Kaunietis A.Paulaitis mokėsi Kūno kultūros institute, vėliau persikėlė į sostinę, dirbo tuomečiame Lietuvos radijo ir televizijos komitete.
Čia jis daug kam įsiminė kaip elegantiškas vyras. Net visuotinio deficito laikas jis išsiskyrė savo apranga – nuolat vilkėdavo elegantiškus kostiumus.
A.Paulaitį likimas suvedė su sporto žurnalistu, režisieriumi A.Pliadžiu. Vyrus suartino ir tai, kas jie buvo lankę lengvosios atletikos treniruotes.
1982 metais A.Pliadžiui pradėjus televizijoje dirbti režisieriumi A.Paulaitis joje jau krimto komentatoriaus duoną. Laikui bėgant jis tapo žinomas visoje šalyje.
Abu kolegos kartu vykdavo į Sartų žirgų lenktynes, kitas sporto varžybas.
1991 metais Lietuvos televizijoje įkūrus Sporto redakciją jos vadovu tapo A.Pliadis, o jo pavaduotojo pareigas kurį laiką ėjo A.Paulaitis.
Puikiai valdė ir plunksną
Įvairiuose renginiuose A.Paulaitis dalyvaudavo ir su Skirmantu Pabedinsku, kitais žinomais žurnalistais, imdavo interviu iš trenerių, kitų sporto pasaulio atstovų.
„Mes draugavome šeimomis, lankydavomės vienas kito namuose. Antanas buvo šiltas, paslaugus, atsakingas žmogus, puikiai atliko savo darbą.
Labai komunikabilus, talentingas darbuotojas, tikras savo srities profesionalas – tekstus paruošdavo greitai, gerai valdė stilių. Apie jį išliko tik geri prisiminimai. Žinia apie jo atsiradimą – sensacijų sensacija“, – tvirtino A.Pliadis.
Nevengė staigių žingsnių
Draugiškas, ramaus būdo A.Paulaitis kartais priimdavo spontaniškus sprendimus.
Kolegos dar sovietiniais laikais apstulbo sužinoję, kad jis palieka savo žmoną, televizijos režisierę.
„Sužinojome, kad taip jis nutarė staiga, – pasakė jai, jog daugiau kartu negyvens. Žmona buvo ištikta šoko. Mums visiems tai irgi sukėlė didžiulę nuostabą“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo A.Paulaitį pažinoję žmonės.
A.Paulaitis turėjo giminių Australijoje, ten yra lankęsis, tad vyrui dingus buvo pasklidę kalbų, kad galbūt jis iškeliavo į šią tolimą šalį.
Garsėjo linksmumu
„Antanas labai sėkmingai įveikdavo jam patikėtas užduotis – buvo sukaupęs daug žinių ir apie Lietuvoje ne tokias populiarias sporto šakas. Šios žinios labai praversdavo komentuojant tinklinio rungtynes, kitų šakų varžybas.
Dideliu profesionalumu jis pasižymėjo komentuodamas žirgų sportą, ypač Sartų lenktynes.
Toks žmogus buvo labai reikalingas“, – prisiminė buvęs komentatorius, Lietuvos radijo ir televizijos Sporto skyriaus vedėjas Virgilijus Mundrys.
Jam ypač įstrigo kolegos draugiškumas, paslaugumas, linksmas būdas: „Negalėčiau prisiminti nė vieno epizodo, kad Antanas būtų supykęs. Jis visada būdavo nusiteikęs geranoriškai – net staiga atsiradus darbams puikiai su jais susidorodavo.“
V.Mundrys iš televizijos pasitraukė 1989 metais, o A.Paulaitis – 1993 metais.
Nusprendė imtis verslo
Išsiskyręs su žmona A.Paulaitis vedė kitą moterį, su ja susilaukė sūnaus.
V.Mundrio žiniomis, palikęs televiziją kolega metėsi į verslą, kurio gijos iš Lietuvos driekėsi į Rusiją. A.Paulaitis atlikdavo savotiško tiekėjo vaidmenį – vykdavo į kaimyninę valstybę, gabendavo prekes, greičiausiai ir nemažas pinigų sumas.
„Labai nustebau sužinojęs, kad Antanas pasinėrė į verslą, keliaudavo į Rusiją. Manau, jis buvo pernelyg gero būdo, kad užsiimtų tokia veikla. Tuo metu tai buvo pavojinga. Veždamas prekes jis galėjo patekti į kritines situacijas, kurias išspręsti būtų buvę sudėtinga“, – samprotavo V.Mundrys.
Komentatorių į verslą Rusijoje tikriausiai pastūmėjo nelengva materialinė padėtis, reikėjo sukti galvą, kaip išlaikyti šeimą.
Galėjo būti pagrobtas
1995 metais per vieną tokių išvykų A.Paulaitis dingo – niekas nežinojo, kur jis prapuolė ir kas jam atsitiko.
„Visi spėliojo, ar jo kas nors nepagrobė, nenužudė, neapiplėšė. Bet kalbos tuo ir baigdavosi. Itin mįslingas ir atsiradimas. Tiek metų iškentėjo, niekam nieko nesakė.
Man kilo klausimas, ar jis nebuvo kur nors Rusijoje uždarytas, laikomas prievarta? Gal buvo įstumtas į šiuolaikinę vergovę, verčiamas dirbti nusikaltėliams?“ – svarstė V.Mundrys.
Dabar turės įvykti teisinė procedūra, kuria bus panaikintas sprendimas, kuriuo A.Paulaitis buvo pripažintas mirusiu.
Atsiradęs kalba mįslingai
Pats A.Paulaitis apie tai, kodėl išvyko į Rusiją, čia pasiliko ir nieko apie save nepranešė likusiems artimiesiems Lietuvoje, vakar kalbėjo labai miglotai.
Esą po to, kai jaunesnių kolegų buvo išstumtas iš Lietuvos televizijos, bandė imtis verslo – buvęs savotiškas „Rokiškio sūrio“ atstovas Rusijoje.
Tačiau verslas žlugo, šioje šalyje prasidėjo „bardakas“, jis liko ir vertėsi atsitiktiniais darbais. Kurį laiką esą neblogai sekėsi išvežioti koncertų bilietus.
Į Lietuvą esą neskambinęs, nes neturėjęs savo artimųjų ir pažįstamų telefono numerių.
„Labai noriu sugrįžti į Lietuvą, tačiau bus labai liūdna, jeigu parvykus teks numirti patvoryje“, – vakar sakė A.Paulaitis, prisipažinęs, kad visiškai neturi pinigų.
Bėgliai prieglobstį rasdavo Rusijoje
A.Paulaitis – ne vienintelis lietuvis, dingęs, o po to atsiradęs Rusijoje.
Vienas tokių – buvęs „Žalgirio“ krepšinio komandos gydytojas Vytautas Vaikšnoras. Pradėjęs prekiauti metalais ir alumi jis 1992 metais buvo perėmęs šios komandos vairą.
Kai verslas ėmė nebesisekti, V.Vaikšnoras įklimpo į skolas, o 1995 metais jam dėl sukčiavimo dideliu mastu buvo iškelta baudžiamoji byla.
Medikas nuo kreditorių ilgai slapstėsi Rusijoje, ten irgi ėmėsi verslo. Jis 2003 metais buvo sulaikytas, kai savo noru grįžo į Lietuvą.
2004 metais teismas bėgliui skyrė 3 metus nelaisvės, o į laisvę jis išėjo atlikęs pusę bausmės.
2006 metais jis iš Kauno persikėlė į Druskininkus pas savo tėvą, pirmąjį Druskininkų merą nuo nepriklausomybės atkūrimo Vytautą Vaikšnorą.
Čia buvusiam kaliniui pašlijo sveikata, jį ėmė slėgti depresija. 2007 metais, sulaukęs 57-erių, V.Vaikšnoras mirė.
Rusijoje prieglobstį buvo suradęs ir 50-metis Romas Zamolskis (nuotr.). Daugybe nusikaltimų, tarp jų ir ne vienu nužudymu bei pasikėsinimu nužudyti, įtariamas kaunietis iš Lietuvos dingo 2002 metų balandį.
Dėl Lietuvoje įvykdytų samdomų žmogžudysčių buvo paskelbta tarptautinė R.Zamolskio paieška. Teisėsaugininkams jis įkliuvo Jekaterinburge tik po daugiau kaip dvylikos metų dėl nusikaltimų, įvykdytų Rusijoje.
Nustatyta, jog R.Zamolskis, kuris šioje šalyje sukūrė šeimą ir augino du vaikus, su bendrininkais plėšikavo ir vykdė kitokius nusikaltimus. Grupuotė kėsinosi nužudyti Jekaterinburgo verslininkų šeimą – į jos būstą mėginta įmesti granatą.
Skelbiama, jog gaujai užpuolus brangių šveicariškų laikrodžių parduotuvę R.Zamolskis išprievartavo joje budėjusią moterį.
Teisme R.Zamolskis iš pradžių neigė, kad yra lietuvis, bet išgirdęs, jog siunčiamas už grotų penkiolikai metų, prisiminė ne tik gimtąją kalbą, bet ir savo šaknis. Jis pareiškė norą bausmę atlikti Lietuvoje ir iki šiol dėl to kovoja.
