Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai.
O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.
Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę.
O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė.
Kaimynai – kartu, bet atskirai
Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.
Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą.
Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB. Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“.
Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį.
O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB. Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.
Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.
Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo.
Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.
Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.
Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai.
Nepasidalija kiemo
Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas.
Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis.
Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte.
Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.
Pagal GVF sumanymą, kiemą tiesiog reikėtų dalinti į dvi dalis – vieną, didesnę, kuri priklausytų bendruomenei, ir antrą, mažesnę – muziejui. Pasak bendruomenės, tai sąlygoja ir tai, jog pirmajame jos užimamo pastato aukšte, supančiame kiemą iš trijų pusių, yra daug įvairių jos patalpų, kurias kaip tik ir skiria kiemas, o muziejui pilnai užtektų ir mažesnės, prie jo pastato sienos esančios dalies.
Tuo tarpu muziejus su tokiomis dalybomis nesutinka ir siūlo, jog kiemas būtų dalijamas jo viduryje nubrėžiant savotišką „salelę“, kuri priklausytų bendruomenei ir kurią iš visų pusių suptų muziejui priklausančio kiemo teritorija.
LŽB, suprantama, su tokiomis dalybomis nesutinka, kaip su beprasmiškomis bei neteisingomis – juk, esą, toks padalijimas reikštų, jog, viena vertus, bendruomenė negali normaliai naudotis kieme esančia „salele“, kita vertus, tai reiškia, jog muziejus gali iš esmės naudotis visa kiemo teritorija.
Dar viena detalė – toje pastato dalyje, kurią užima LŽB, yra kelios patalpos, formaliai priklausančios tai daliai, kurią užima muziejus, tačiau jomis anksčiau naudojosi LŽB ir GVF, o pastaruoju metu jos buvo tuščios. Muziejus, susirašinėdamas su LŽB, net keletą kartų primygtinai ragino bendruomenę „sudaryti sąlygas“ jam ten patekti ir atiduoti šių patalpų raktus.
Pasak muziejaus, jam šios patalpos būtinai reikalingos projekto veiklai vykdyti, o jei LŽB jų taip ir neperduos, jis jas atsiims su antstolių pagalba ir „atsimūrys“.
Tuo tarpu bendruomenės atstovai tikina, jog į tas patalpas muziejaus atstovai laisvai patekti gali bet kada ir iš savo pastato dalies pusės, be to, jokių kliūčių raktų perdavimui nėra.
Ėmėsi politinio spaudimo?
Vienu iš kertinių visų šių peripetijų riboženkliu tapo dar vasarą Kultūros ministerijoje, į kurią tarpininkavimo kreipėsi muziejus, įvykęs ginčo šalių susitikimas. Jame dalyvavo ir pats kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
Pasak muziejaus, tame susitikime visi sutarė, jog LŽB ir muziejaus sudarys nebe naują patalpų panaudos sutartį, o pradės patalpų įsigijimo LŽB nuosavybėn, pasinaudojant GVF kompensaciniais mechanizmais, procesą.
Pasak muziejaus, tam bendruomenė įsipareigojo atsiųsti muziejui specialų prašymą iki tol laikinai naudotis patalpomis, sumokant visus komunalinius mokesčius, taip pat užleisti muziejaus prašomas patalpas, kurios bendruomenei esą niekada ir nepriklausė.
Esą tai asmeniškai pažadėjo pati bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, tačiau pažadų taip ir neįvykdė.
Tokie kaltinimai LŽB pirmininkei atsiųsti šį rudenį visiems bendruomenės tarybos nariams muziejaus išsiuntinėtame kreipimesi.
Muziejus tarybos nariams teigia, jog jų pirmininkė nevykdo savo įsipareigojimų, trukdo sklandžiam europinio projekto vykdymui ir tuo verčia muziejų galvoti, ar neverta imtis „teisinių veiksmų“ prie visą LŽB.
Taigi, tarybos narių prašoma savo ruožtu „imtis visų galim veiksmų“ padėčiai taisyti.
Gi LŽB vadovė, suprantama, visus šiuos kaltinimus neigia ir tvirtina, jog visada buvo bei yra pasiruošusi dialogui, kurio iš tiesų nenori kitą pusė.
Ši jos pozicija dėstoma ir atsakyme į muziejaus kaltinimus, atsiųstame LŽB tarybos nariams. Čia ir teigiama, kad nors muziejus ir galėjo nutraukti panaudos sutartį su bendruomene ir vėliau, tačiau bendruomenės vadovybė ir GVF operatyviai nusprendė įsigyti pastatą bendruomenės nuosavybėn.
Tačiau tolesniam bendravimui esą ir trukdė tai, jog su muziejumi nesutariama, kaip padalinti vidaus kiemą, kuris dabar visas priklauso muziejui.
Tuo tarpu pasitarime pas kultūros ministrą esą buvo sutarta tik dėl to, kad visas patalpų perdavimo procesas vyks palaipsniui ir viską oficialiai fiksuojant, be to, esą buvo sutarta, kad įvyks dar vienas pasitarimas su ministerijos vadovybe, kuris taip ir neįvyko.
Be to, pasak LŽB vadovės, pasitarimas ministerijoje net nebuvo protokoluotas, nors tai esą turėjo būti padaryta. Taigi, bendruomenės vadovybė pati parengė pasitarimo protokolo projektą, tačiau nesulaukė jokios reakcijos į tai iš muziejaus.
Be to, LŽB vadovė teigia, jog apskritai gali būti, kad pastatas, kuriame įsikūrusi bendruomenė, šiuo metu yra avarinės būklės ir artimiausiu metu ketinama nustatyti, ar taip iš tiesų yra. O jei tai tiesa, tai bendruomenė tiesiog neturėtų kitos išeities, kaip tik jį palikti.
Žydai – už mūro sienos?
Visų šių nesutarimų kulminacija ir tapo muziejaus atstovų, antstolių ir mūrininkų, praėjusio mėnesio vizitas į tą pastato dalį, kuriame įsikūrusi bendruomenė.
Apie šį vizitą LŽB buvo įspėta tik jo išvakarėse, o įspėjimo kopiją nusiųsta ir GVF, ir Kultūros ministerijai. Rašte pranešama, jog atvyks ne tik muziejaus atstovai, bet ir antstoliai bei statybos bendrovės, vykdančios pastato atnaujinimo pagal europinį projektą, darbuotojai.
Taip ir atsitiko – stebint sutrikusiems LŽB atstovams, mūrininkai užmūrijo tą patalpų dalį, kurią muziejus reikalavo jam nedelsiant ir pirmiausiai užleisti.
Gi bendruomenė tvirtino, kad jis ten gali bent kada pakliūti, nes ji tomis šoninėmis patalpomis prie fasadinio įėjimo ir taip nesinaudoja, tad jos stovi tuščios.
Tad kaip padėtis rutuliosis toliau – ypač, kai muziejus nuolatos pabrėžia, jog LŽB savo pastogėje šiuo metu yra „be jokio teisinio pagrindo“?
„Ką gi, turime situaciją, kai iš vienos pusės – mes, žydų bendruomenė, iš kitos – valstybės įstaigos ir institucijos, kurios nelabai klausosi ir paiso, ką mes sakome bei ko norime, tad daro, kaip joms reikia. Tad ir toks rezultatas – mes palikti ir priversti svarstyti, ar apskritai nebūtų geriausia iš čia išeiti“, – lrytui.lt sakė LŽB vadovė F.Kukliansky.
Pasak jos, bendruomenės ir muziejaus bei Kultūros ministerijos pozicijos yra visiškai nelygiavertės, o muziejus visą laiką elgėsi neteisingai. F.Kukliansky teigimu, neteisingas buvo jau vien istorinio žydų pastato padalijimas į skirtingus turtinius vienetus, nepasitarus su bendruomene, ką jau bekalbėti apie europinį projektą be pastarosios informavimo ir dalyvavimo.
Kita vertus, F.Kukliansky priminė, kad Vilniaus Gaono muziejus šiemet formaliai pakeitė savo pavadinimą į Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų ir taip tarsi išsprendė klausimą apie seniai su vietos bei tarptautine žydų bendruomene svarstytą Holokausto ar žydų istorijos muziejų.
Pasak LŽB vadovės, tai – puiki iliustracija, kiek daug formalaus fasadiškumo bei parodomumo Lietuvos valdžios institucijų rūpestyje Lietuvos žydų paveldu, jo įamžinimu bei šalyje išlikusios bendruomenės įtraukimu į šį procesą.
