Iš pradžių maniau, kad tai bus „barikadų“ literatūrai priskirtinas kūrinys. Juose paprastai romantinėmis spalvomis vaizduojami vienoje barikadų pusėje su blogiu besikaunantys kovotojai ir juodomis spalvomis tapomi stovintieji priešingoje pusėje. Tačiau knyga ne vien apie didingą Maidano žygį prieš slibiną su dviem galvomis – Kremliuje ir Kijeve.
Romane pasakojama istorija, nors pavingiuota ir papainiota, nesudėtinga ir įtikinama ir mano kartos skaitytojui, išgyvenusiam įvairias visuomeninių judėjimų peripetijas. Nikas Fosa, Kanados specialiųjų pajėgų karys, apsisprendęs ūkininkauti protėvių žemėje, stengdamasis išlikti teisingas ir principingas, bet dėl to praradęs, kas uždirbta, greitai patenka į banditų, reketininkų, reiderininkų, „stogų dalytojų“, oligarchų ir su jais ne tik glaudžiai susijusių valdininkų pinkles.
Beje, jeigu kas nors užsiimtų kaupti tokias Vakarų verslo (stambaus ir smulkiojo) keliones ir į NVS arealą, susidarytų labai didelė biblioteka. Autorius korupcinę Ukrainos dalį, regis, gerai pažįsta.
Su E.Zola kruopštumu gliaudomos didelės ir mažos, tik bankininkams, tarnaujantiems klanams, įkandamos suktos finansinės schemos, baudžiamąsias bylas galinčios panaikinti, o prireikus vėl jas atgaivinti manipuliacijos.
Pirmą kartą skaičiau tokį detalų machinacijų aprašymą, neaplenkiant net įspūdingai pavaizduoto kyšio kelio patruliui davimo epizodo, už kurio gali nesunkiai įsivaizduoti didelę ir eilinius gyventojus apraizgiusią sistemą. (Ne taip seniai panašią kyšių raizgalynę Gruzijoje bandė suardyti M.Saakašvilis. Pakėlė bangas ir prieš, atrodo, jau teisingą Ukrainos naują valdžią, o dabar matome, į kokį krantą bangavimas Gruzijos revoliucionierių išmetė).
Šis romanas nėra skirtas Niko Fosos paplaukiojimui po korupcijos jūrą. Nors ir pavojinguose vandenyse, vis dėlto jo neprarijo biblinis banginis. Ir net atgavo prarastus pinigus. Už sėkmę galima dėkoti likimui, bet korupcinėje sistemoje už paslaugą reikia atsidėkoti jos teikėjui, o pastarasis už galią teikti paslaugas dėkoja dar kitiems, stipresniems.
Ukraina, pasilikusi NVS (tiesą sakant, ji pati ir buvo viena NVS iniciatorių, o keisčiausia, kad iki šiol iš jos nepasitraukė), per ketvirtį amžiaus susikūrė, kaip ir visos kitos šalys šioje struktūroje, oligarchinę sistemą, kuri unikali tuo, kad viena jos dalis tapo Rusijos įrankiu, pasiskyrus net savo Ukrainos prezidentą, o kita žongliruodama užsinorėjo verslo ryšių su Vakarais. Ir vieni, ir kiti dirbo, tiksliau, veikė, tikrai ne teisės viršenybės principu, tai romano herojus Nikas Fosa savo kailiu ir patyrė. Eiliniai žmonės kentėjo, raukėsi, bjaurėjosi, bet nieko padaryti negalėjo. Taiki, mandagi Oranžinė revoliucija nuėjo niekais.
Prieš penkiolika metų tarnybiniais reikalais lankiausi Kijeve, paklausiau kolegos, kas vyksta valstybėje. „Totali vagystė“, – atsakė jis. Kantrybės taurė negalėjo nepersipildyti. Išsiliejo ji nauju, iš oranžinės spalvos į rūsčią juodą virstančiu Maidanu.
Kas vyko Maidane, galėjome beveik kas vakarą stebėti televizorių ekranuose. R.Bogdanas knygoje gausiomis detalėmis stengiasi nuvesti toliau, nei siekia filmuojantys ir fotografuojantys aparatai. Visada pati įdomiausia yra revoliucijų pradžia. Kodėl prasidėjo Maidanas? Viena knygos herojė atsako trumpai, nors ir specifiniu žodžiu „valdžia už....o“ (mano cenzūra).
Įdomiai romane pavaizduotas studentų telkimasis garsiojoje aikštėje sužinojus, kad prezidentas jau nebežada pasirašyti Asociacijos sutarties su ES.
Šaržas, ironija, groteskas, juodasis humoras dabar populiarūs ne tik Lietuvos literatūroje, apstu šios stilistikos ir R.Bogdano tekstuose. Kita vertus, jei nežinia, kas ir kaip iš tikrųjų buvo kalbama su Ukrainos prezidentu dėl ES susitikimo Vilniuje, gal ir tinka sukarikatūrintas fonas.
Pagaliau koks skirtumas, kokiu tonu nurodyta nepasirašyti, rezultatas toks pat, jau gerai žinomas. Ir su žinomomis pasekmėmis iki šių dienų. Kyla disidentinis klausimas: o ar negalėjo įvykiai pakrypti ir kitaip net ir nepasirašius vertingos, bet ne mirtinai būtinos sutarties?
Kaip ir romane rašoma (tikriausiai realiai taip ir buvo), sprendimas nepasirašyti buvo žinomas dar prieš Ukrainos prezidento kelionę į Vilnių. Dar daugiau žinojo vakarietiškosios ambasados Kijeve. Automatiškai ir tų šalių vadovai, Vilniaus svečiai.
Nors pasirašymo vakarą su politikais ir politologais sėdėjome LRT studijoje spėliodami, pasirašys ar nepasirašys, susirinkusieji į Valdovų rūmus Ukrainos prezidento sprendimą jau žinojo. Ir nepagalvojo apie sukeltos intrigos, pirmiausia tarp susirinkusių Maidane, pasekmes. O gal nenorėjo galvoti?
Juk nesunkiai buvo galima surengti spaudos konferenciją ir su dirbtine šypsena padėkoti Ukrainos prezidentui už pažadą Briuselyje pasirašyti dokumentą, kurį be jokių dramatiškų pasekmių jau buvo pasirašiusi Moldova. Daug variantų yra diplomatijoje. Deja, įvyko, kaip įvyko.
Kita vertus, Maskva taip pat žinojo rezultatą Vilniuje. Ir vis tiek leido „tituškoms“, kas knygoje irgi įtikinamai pavaizduota, provokuoti. Kokiu tikslu? Dėl galimybės pagaliau pasiglemžti Krymą, nes per sumaištį nauja valdžia nesugebės pasipriešinti?
Galbūt paskutinė „tridančio“ dalis į šį ir daugelį kitų klausimų atsakys.
