Valdantieji pagaliau gali abiem rankomis griebti valdžios vairą, kuris artimiausius ketverius metus jiems leis dar mažiau nuolaidžiauti rūmams S.Daukanto aikštėje.
Pasikalbėjęs su visais keturiolika kandidatų į ministrus G.Nausėda penktadienį paskelbė, kad jam netinka du, – K.Adomaitis, kurį Laisvės partija pasiūlė į susisiekimo ministrus, ir konservatorių į žemės ūkio ministro postą deleguojama D.Miniataitė.
Argumentai, kuriuos prezidentas išsakė prieš K.Adomaitį, o ypač prieš D.Miniataitę, švelniai tariant, ne itin konkretūs.
Abiem esą trūksta ir vizijos, ir supratimo bei išmanymo, ką reikia daryti nedelsiant.
Šalies vadovas taip pat labai abejojo dėl konservatorių į sveikatos apsaugos ministrus deleguojamo A.Dulkio bei tos pačios partijos atstovo kandidatūros į energetikos ministrus D.Kreivio.
Tačiau už pirmojo kompetenciją bei pajėgumą krauju pasirašė paskirtoji premjerė I.Šimonytė, o kitas dėl būsimo savo skaidrumo raštu pasirašė pats.
Pastarasis veiksmas – dar viena naujovė šiame procese, kuris ir taip stebino daugeliu aspektų.
Bet kokiu atveju valdantieji, atrodo, apsisprendė teikti naujus kandidatus vietoj dviejų išbrokuotų, prezidentas pažadėjo antradienį patvirtinti visą Vyriausybę, o ji ketvirtadienį Seimui pateiks savo programą.
Valdantiesiems, pirmiausia – konservatoriams, buvo nesunku paaukoti tas dvi figūras. Juk formaliai konservatorių deleguota D.Miniataitė nėra nei partijos, nei Seimo narė ir su dešiniaisiais apskritai niekada nebuvo siejama.
Laisvės partija taipogi svarbiau kuo greičiau patekti į valdžią, tad eilinio jos nario auka – ne didelis nuostolis.
Tačiau įdomiai atrodo ta nauja kandidatūra, kurią šį partija nedelsdama pateikė jau vakar – taip greitai ir operatyviai, lyg dėl to jau būtų sutarta žymiai anksčiau su pačia Prezidentūra.
Dabartinis ekonomikos ir inovacijų viceministras M.Skuodis buvo neoficialiai minimas tarp tų, kuriuos G.Nausėda stūmė į ekonomikos ir inovacijų ministro postą tuo metu, kai jis buvo paliktas į eurokomisaro postą išvykusio V.Sinkevičiaus. Tačiau tam pasipriešino premjeras S.Skvernelis.
Taigi, gal su šiai valdžiai G.Nausėdai pavyko įbrukti savo globotinį į Vyriausybę, kaip ne kartą tai buvo pavykę D.Grybauskaitei?
Be to, tarp galimų D.Miniataitės pakaitalų minimas R.Taraškevičius, kuris yra žemės ūkio atašė Lietuvos ambasadoje Briuselyje ir talkino G.Nausėdai per derybas dėl europinių pinigų, kuriomis prezidentas labai gyrėsi, kaip didžiule savo pergale.
Žodžiu, iki Kalėdų greičiausiai pradės dirbti naujas ministrų kabinetas.
Iki Konstitucijoje numatytų terminų pabaigos politikai suspėjo apsisukti. Smarkiai neviršytas ir ankstesnių vyriausybių formavimo procesas.
Vis dėlto naujiems valdantiesiems lieka labai mažai laiko patvirtinti, o, svarbiausia, kaip nors koreguoti senosios valdžios parengtą kitų metų biudžeto projektą – ne tik pagal savo prioritetus, bet ir pagal realybę, sparčiai besikeičiančią dėl koronaviruso krizės.
Būtent tokia tikrovė ir reikalavo baigti visus procesus kuo greičiau. Kodėl tiek užtrukta?
Vieni teigia, kad dėl to kalti ir patys valdantieji, iš karto paskelbę iki galo nesuderintą ministrų sąrašą, taip lyg ir spausdami prezidentą.
Be to, daugelis kandidatūrų buvo tradiciškai ištrauktos lyg triušiai iš skrybėlių.
Dalis tiesos tokiuose pareiškimuose yra.
Tačiau akivaizdu, kad procesas užtruko pirmiausia dėl Prezidentūros kaltės.
Kone iki dviejų savaičių buvo ištęstas kandidatų susitikimų su G.Nausėdos patarėjais, o po to – su prezidentu maratonas.
Net norėta padaryti stabtelėjimą atsijojant dalį kandidatų iš pirmųjų septynių.
I.Šimonytei atkalbėjus nuo tokių stabtelėjimų pokalbiai su kandidatais vis viena vyko lyg viešas kiekvieno egzaminavimas, šalies vadovui prisiimant ir didžiausių visų sričių eksperto, ir anglų kalbos mokytojo, ir moralės sergėtojo, ir etikos prievaizdo vaidmenį.
Po kiekvieno susitikimo buvo skelbiama nuomonė, kaip pasirodė pašnekovas, bet nepasakoma, ar jis išlaikė egzaminą, ar ne.
Taip G.Nausėda bandė kuo aiškiau visuomenei parodyti, kad vykdo savo griausmingus pažadus formuojant naują Vyriausybę dalyvauti itin aktyviai, priekabiai ir pergalingai.
Be to, virš prezidento kybojo pirmtakės D.Grybauskaitės šešėlis – juk per abi kadencijas ji kai kuriuos ministrus paskirinėjo rankiniu būdu.
Demonstratyviai neskubėdamas prezidentas siekė, kad dėl to vis labiau besinervinantys valdantieji būtų sukalbamesni norėdami kuo greičiau stoti prie valdžios vairo.
Negana to, abi pusės greičiausiai suprato, jog tai yra pirma ir galbūt paskutinė proga G.Nausėdai tokiu mastu parodyti, kad jo žodis valstybėje esą kone lemiamas.
Neatmestina, jog valdantieji svėrė, kad dėl šventos ramybės jie gali simboliškai ir paaukoti porą ne tokių svarbių galvų, o vėliau jau patys įrodinės savo jėgą.
Tuo pat metu iš valdančiųjų (ir ne tik jų) stovyklos Prezidentūros kryptimi skriejo įtarinėjimai, kad G.Nausėda galbūt pažeidžia Konstituciją ir veda šalį į dar neregėtą konstitucinę krizę.
Anot kritikų, nors Konstitucijos sargų išaiškinimai dėl Vyriausybės formavimo nėra pakankamai konkretūs, jie leidžia tvirtai teigti, kad prezidentas negali atmesti ir neteikti pavienių kandidatų į ministrus ar net viso jų sąrašo.
Šalies vadovas esą gali tik politiškai spausti valdančiuosius ir tik tuo atveju, jei kuri nors kandidatūra akivaizdžiai netinka tokiam aukštam postui.
Bet ir šiuo atveju valdantieji esą gali nesutikti, o prezidentas tuomet tiesiog turi tvirtinti ir tą kandidatūrą, ir visas kitas.
Pasigirdo net prognozių, jog tuo atveju, jei G.Nausėda netvirtintų Vyriausybės, valdantieji galėtų kreiptis į Konstitucinį teismą (KT), kuris greičiausiai pateiktų išaiškinimą ne prezidento naudai.
Šitaip atsitikus šalis atsidurtų neregėtoje bevaldystėje – juk valstiečių Vyriausybės įgaliojimai nutrūksta gruodžio 23 d., nes ji to paties KT išaiškinimu yra paskelbta netinkamai patvirtinta po pernykščių prezidento rinkimų, bet jai leista veikti tik iki tos dienos.
Matyt, galima pripažinti, kad tokie argumentai turi objektyvų pagrindą.
Kita vertus, vertėtų priminti, kad tuo metu, kai lygiai taip pat ar dar tiesmukiau elgėsi D.Grybauskaitė, daugelis dabartinių besipiktinančiųjų, tuomet buvusių opozicijoje, džiūgavo.
Kad ir kaip būtų, pastarųjų savaičių politiniai žaidimai parodė, jog valdančiųjų ir prezidento teisių ribos sudarant Vyriausybę iki šiol neaiškios.
