Tačiau politologai taip pat kritikuoja prezidento surengtą kandidatų atrankos procesą – esą tokia atranka primena gražuolių konkursą, be to, nebuvo nei sklandi, nei efektyvi.
Argumentai įtikino
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas, apžvalgininkas Virgis Valentinavičius teigė, jog prezidento sprendimas atmesti tik D.Miniataitės ir K.Adomaičio kandidatūras jį maloniai nustebino – anot jo, tai buvo kompromisinis sprendimas, kuris parodė, kad prezidentas girdi ir mato, kaip žmonės reaguoja ir ką kalba.
„Tai – labai aiškiai kompromisinis sprendimas. Šie du ministrai kėlė abejonių, tačiau Ingridai Šimonytei juos pakeisti, ko gero, lengviausia. Maloniai nustebino, kad Arūnas Dulkys, nors ir su išlygomis, nebuvo atmestas.
Atrodo, kad prezidentas išgirdo kunkuliuojančią viešąją erdę ir pakankamai rimtai pasvėrė savo sprendimą. Viešojoje erdvėje baimintąsi, kad A.Dulkys bus nukirstas dėl kažkokių asmeniškų nuostatų. Šios kalbos prezidento buvo išgirstos ir jis jas paneigė“, – kalbėjo V.Valentinavičius.
Anot jo, argumentai dėl atmestų kandidatų, nors galėtų būti pritaikomi ir kai kuriems prezidento filtrą vis dėlto praėjusiems kandidatams, įtikina.
„Ponios D.Miniataitės atmetimą prezidentas argumentavo ilgailaikės vizijos neturėjimu. Manau, kad tai galima laikyti rimtu argumentu, tačiau, D.Miniataitės atveju, stipresnis argumentas būtų jos politinio palaikymo klausimas.
Nominaliai ji – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatė, tačiau ji – ministerijos technokratė, todėl jai gauti politinį palaikymą Seime greičiausiai būtų buvę nelengva. Tai buvo silpnoji šios kandidatės vieta.
Tuo metu K.Adomaičio, kaip pradedančiojo politiko, kompetencijomis susisiekimo srityje, ko gero, būtų galima abejoti. Galbūt panašaus lygio kandidatų buvo ir daugiau, kuriuos tais pačiais sumetimais būtų buvę galima atmesti, tačiau pats faktas, kad buvo nuspręsta atmesti tik du, manau, įvyko ir tvirtos I.Šimonytės laikysenos dėka.
Prezidentas pasirašo po beveik visos I. Šimonytės sudarytos Vyriausybės sudėtimi: tai – svarbus politinis susitarimas“, – kalbėjo politologas.
Išvengė atsakomios reakcijos
Tuo metu Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigė dėl G.Nausėdos sprendimo nenustebusi – tikėjosi dviejų ar trijų kandidatų atmetimo, kadangi prezidentas nenorėjo būti tuo, kuris patvirtina viską.
„Tuo labiau, kad šie du kandidatai nebuvo palikę didelio įspūdžio ir viešojoje erdvėje. Kalbame ne tik apie jų kompetenciją – kilo klausimas, ar tikrai tie žmonės ne tik gerai išmano tas sritis, bet ar yra ir politikos profesionalai.
Be to, šios ministerijos dabar nėra kritinės, dėl kurių būtų galėję kilti daug žiežirbų, ir tai nėra tos asmenybės, dėl kurių galėjo kilti labai rimti konfliktai ar negalėjimas susitarti. Tai panašu į tam tikrą kompromisinį variantą, kai prezidentas nesirenka notaro kelio, tačiau nesirenka ir konflikto, sukuriant patinę, o galbūt net konstitucinės krizės situaciją“, – kalbėjo R.Urbonaitė.
Anot jos, buvo išlaviruota, įvertintas realus prezidento galių laukas.
„Šiandien tikrai išvengėme žemės drebėjimo, prezidentas pasinaudojo ir savo „minkštąja“ galia – autoritetu, kurį turi visuomenėje, ir išsakė abejones dėl kai kurių kitų kandidatų, išsakė, kad vis dėlto valdantiesiems ir pačiai premjerei dėl jų tenka pagrindinė ir didžiausia atsakomybė“,- teigė politologė.
R.Urbonaitės teigimu, prezidentas puikiai suprato, kad jeigu atmes daugiau kandidatų, gali sulaukti atsakomosios reakcijos iš valdančiosios daugumos ir sukurti krizinę situaciją.
„Dėl kandidatų keitimo rastas kompromisas, prezidentas savo pareigą atliko. Dabar daugiausiai klausimų – dėl paties atrankos proceso organizavimo, kuris nebuvo nei sklandus, nei efektyvus“, – kalbėjo politikos ekspertė.
Gražuolių konkursas
Kandidatų atrankos procesas užkliuvo ir V.Valentinavičiui – pasak politologo, jis priminė gražuolių konkursą.
„Nors prezidentas atrankos procedūrą gynė, esą ji leido gerai susipažinti su kandidatais, vis dėlto manau, kad ateityje reikia pagalvoti, ar patarėjai turėtų jame dalyvauti. Lemiamas susitikimas yra susitikimas su prezidentu – politiko susitikimas su politiku, ir ten viskas yra sprendžiama.
Patarėjų tardymai, atrodo, buvo niekam nereikalingi. Be to, po tų susitikimų prezidento patarėjai „paleisdavo“ vienokį ar kitokį vertinimą kiekvienam kandidatui: šiek tiek papriekaištaujama, šiek tiek pagiriama – tai labai įkaitino atmosferą.
Todėl buvo nuogąstavimų, kad šią Vyriausybės sudėtį reikės keisti iš esmės, ko I.Šimonytė greičiausiai nebūtų dariusi. Todėl blogiausias variantas neįvyko.
Tačiau pats atrankos procesas sukėlė labai daug kalbų – jis atrodė kaip gražuolių konkursas, kuriame komisija, prezidentūros asmenyje, viešai aiškina, kieno kojos gražios, kieno negražios, kieno makiažas geras, kieno – blogas. Tai nėra korektiška kandidatų atžvilgiu procedūra“, – pažymėjo V.Valentinavičius.
