Patys dar nespėję atsigauti nuo patirto šoko – sprogimas visiškai sugriovė ar apgriovė tūkstančius namų ir kitų pastatų, keliasdešimt žmonių žuvo, šimtai buvo sužeista – Beiruto gyventojai ėmėsi veikti, kas kaip mokėjo ir galėjo. Vieni savo automobiliais vežė nepažįstamus sužeistuosius į perpildytas ligonines, kiti namų netekusiems žmonėms nešė maisto ir paramos žodžių. Kas turėjo ūkį – nemokamai parūpino šviežių daržovių, šlavė stiklo duženų ir kitokių liekanų užverstas miesto gatves.
Didžėjus Gerardas al-Bitaras, kurio paties namus sprogimas stipriai apgadino, kartu su grupe savanorių užsiėmė technine pagalba – padėjo tvarkyti suniokotus elektros kabelius. Išmoko pats, savanoriškai, po sprogimo.
„Tiesą sakant, padėdamas žmonėms gydausi savo potrauminį streso sutrikimą, – NPR radijui sakė jis. – Kažkokiu būdu tai man padeda užsimiršti, kas nutiko Beirutui.“
Beiruto žmonių – būtent pačių žmonių, ne valdžios – atsakas į juos ištikusią tragediją yra puikus humaniškumo ir humanitarinių principų taikymo pavyzdys, sako Amjadas Saleemas, Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacijos įtraukties, apsaugos ir įsitraukimo skyriaus vadovas. „Žmonės padeda vieni kitiems, nes tai daryti yra teisinga“, – teigia A. Saleemas.
Kalbėdamas Nacionalinės nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platformos organizuotame vebinare „Humanitarinių principų taikymas kasdieniame gyvenime“, skirtame Lietuvos NVO atstovams, A. Saleemas pabrėžė, kad humanitariniai principai nėra kažkas svetimo paprastam žmogui. Pasak jo, neegzistuoja joks specialus ženklelis, kuriuo pasidabinti būtų leidžiama tik oficialiems humanitarinių organizacijų darbuotojams.
„Kiekvienas kasdieniame gyvenime gali būti pokyčių įgyvendintojas, – sako A. Saleemas. – Humanitariniai principai egzistuoja visuomet ir visuose kontekstuose, nors dažnai manoma, kad jie galioja tik stichinių nelaimių ir greitojo reagavimo situacijose. Ne, humanitariniai principai yra taikytini visiems. Kiekvienas gali būti humanitaras.“
Keturi atramos taškai
Keturi pagrindiniai humanitariniai principai savo dabartinę formą įgavo skatinami dviejų tarptautinių organizacijų – Jungtinių Tautų ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto.
Pirmasis ir kertinis humanitarinis principas yra humaniškumas: suteikti pagalbą tiems, kuriems jos šiuo metu labiausiai reikia. Tai reiškia gelbėti gyvybę ir sveikatą, apsaugoti žmones nuo kančių ir prieš juos nukreipto smurto, elgtis su jais žmogiškai, pagarbiai, išlaikant jų žmogiškąjį orumą.
„Tai reikalauja supratimo, kas yra gailestingumas ir kad su kitu reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi pačiu, – sako A. Saleem’as. – Tai labdaros, draugystės, tarpusavio supratimo koncepcija. Šis humanitarinis principas į pirmąją ir svarbiausią vietą pastato žmones, o siekiant šį principą įgyvendinti reikalinga empatija ir gebėjimas įsiklausyti.“
Antrasis humanitarinis principas yra nešališkumas: veiksmų imamasi proporcingai patiriamai kančiai, jie prioritetizuojami remiantis objektyvia būtinybe ir žmonių, kuriems reikalinga pagalba, pažeidžiamumo laipsniu. Šis principas nurodo, kad jokia diskriminacija subjektyviais pagrindais negalima, t. y. sprendimai, kam ir kaip pagelbėti, priimami laikantis aiškių, įtvirtintų taisyklių, o ne pagal asmenines simpatijas ar interesus.
„Tai reiškia, kad gerbiame įvairovę ir išliekame atviri, vykdome objektyvią situacijos analizę ir negalime leistis būti blaškomi. Išankstinius nusistatymus metame lauk“, – aiškina A. Saleemas.
Tiesiogiai su šiuo susijęs ir trečiasis principas – neutralumas. „Tam, kad užsitikrintum pasitikėjimą, negali palaikyti kurios nors vienos pusės. Su visais turi elgtis nešališkai ir neteisiant, draudžiama įsivelti į politines, religines, ideologines polemikas ar ginčus“, – paaiškina A. Saleemas.
Tiesa, neutralumas kelia daug iššūkių, ypač dirbant bendruomenėse, kurias gerai pažįsti: kaip išlaikyti neutralumą ir nieko neįžeidžiant, nepaliekant nuošalyje, užtikrinti, kad reikalinga parama būtų teikiama visiems? Tik tokiu būdu įgaunamas žmonių pasitikėjimas, būtinas norint sėkmingai įveikti humanitarinius iššūkius.
Ketvirtasis principas yra nepriklausomumas: padedant tiems, kuriems pagalbos labai reikia, būtina užtikrinti, kad humanitariniams veiksmams įtakos nedarytų išoriniai veiksniai ar politinis, ekonominis, socialinis spaudimas.
Nepriklausomumas reiškia gebėjimą išlaikyti autonomiją ir veikti pagal visus humanitarinius principus. Tiesa, nors skamba gražiai, praktikoje humanitarinio atsako reikalaujančiose situacijose šio principo laikymasis dažnai kelia iššūkių. Pavyzdžiui, dirbant konflikto apimtose teritorijose, humanitarinės pagalbos prireikia abiem (ar visoms) pusėms. Kažkam gali nepatikti, kad parama teikiama ir tiems, su kuriais konfliktuojama.
Tačiau net ir didžiosios daug patirties turinčios humanitarinės organizacijos pridaro klaidų. A. Saleemas pasakoja, kad po 2004 metais Indijos vandenyne įvykusio žemės drebėjimo ir po jo sekusio cunamio beveik visas dėmesys ir parama buvo skirtas labiausiai cunamio paveiktoms Indonezijai priklausančios Sumatros salos pakrančių bendruomenėms.
Ir nors šioms pagalbos tikrai reikėjo, tarptautinės organizacijos praktiškai ignoravo vos trejetą kilometrų nuo pakrantės esančius žmones, kurių ekonominės veiklos – visiškai priklausomos nuo pajūrio bendruomenių. Pavyzdžiui, prekyba žuvimi vietos turguje buvo stichijos sustabdyta ir skaudžiai atsiliepė žmonių gerovei.
Kiekvienas gali būti humanitaras ir nebūtinai tragedijos akivaizdoje. Kaip? Egzistuoja platus humanitarinių principų taikymo spektras kasdienėse gyvenimo situacijose. Gatvėje pastebi sužeistą žmogų. Ką darai? Variantų yra įvairių.
Gali taikyti pirmosios pagalbos priemones, jei esi apmokytas ir pasirengęs, gali paskambinti greitajai pagalbai ir jos sulaukti kartu su sužeistuoju arba gali tiesiog apsisukti ir nueiti savais keliais.
Kitas pavyzdys – dar paprastesnis. Turguje matai senyvo amžiaus žmogų, kuriam per sunku nešti savo krepšius su daržovėmis iki autobusų stotelės. Ar pasisiūlai pagelbėti, ar toliau lyg niekur nieko renkiesi bulves sau?
Beje, anot A. Saleemo, vadovautis humanitarinėmis vertybėmis kasdieniame gyvenime nėra lengva. Atsidūrus panašiose situacijose galvoje pradeda ūžti daugybė minčių: ar šiam žmogui tikrai reikalinga pagalba, ar jis tik nori manimi pasinaudoti? Ar galiu pagelbėti? Kodėl turėčiau tai daryti? Tokios dilemos, pasak A. Saleemo, yra natūralios ir neišvengiamos, tačiau stoti su jomis į akistatą yra būtina. Tai ir yra humanitarinių vertybių taikymas kasdieniame gyvenime.
Humaniškumo ugdymas Lietuvoje
Apie humaniškumo ugdymą Lietuvoje pasakoja buvęs Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorystės plėtros vadovas, šiuo metu šios organizacijos savanoris Stasys Vaitonis, naujos mokykloms ir neformaliojo švietimo organizacijoms bei grupėms skirtos humaniškumo ugdymo priemonės „Kryptis: humaniškumas“ bendraautorius.
– Kaip paaiškintumėt niekada apie tai negirdėjusiam moksleiviui ir suaugusiam žmogui, kas yra humaniškumas? Ar tie paaiškinimai skirtųsi?
– Rengdami mokymų koncepciją ir adaptuodami ją lietuviškam kontekstui susidūrėme būtent su šia dilema: kaip apie humaniškumą paaiškinti tikslinei auditorijai, kurią sudaro ir moksleivis, ir mokytojas, t. y. suaugęs žmogus?
Pirmiausia, įvairių asociacijų kelia pats terminas. Žodis „humanitarinis“ Lietuvoje daugeliui neišvengiamai siejasi su humanitariniais mokslais, apimančiais tokius dalykus kaip kalbų mokymasis. Tačiau tokiame kontekste pirminė šio žodžio reikšmė lieka kažkur nuošalyje. Angliškai sakytume human being, humane – tai, kas yra pats žmogus, kas yra žmogaus viduje, žmogiškumas.
Tai pirmapradis dėmuo, iš kurio tik vėliau gimsta vadinamieji humanitariniai mokslai – kalbos, filosofija ir kt. Žmogiškumas yra atjauta, supratimas, empatija, rūpestis. Labai svarbu, kad ta atjauta ir rūpestis atlieptų tuos, kam reikia pagalbos, kas kenčia ir yra pažeidžiamas, trapus.
Žinoma, lietuviškai visa tai galima apibūdinti žodžiu „žmogiškumas“. Ar dėl to tampa paprasčiau? Na, mes turime savitą pirminį žodį „žmogus“ ir galime juo plačiai varijuoti, palikdami jo šaknį. Todėl aš „humaniškumą“ tiek vaikui, tiek paaugliui, tiek ir suaugusiam aiškinčiau labai paprastai: tai yra žmogiškumas – gerosios žmogaus savybės, nukreiptos į norą padėti, pagelbėti ir dalintis.
– Kodėl svarbu ugdyti humaniškumą ir humanitarines vertybes? Ar galima teigti, kad visi žmonės jų turi?
– Esu tikras, kad šią žmogišką savybę – žmogiškumą, pasireiškiantį per rūpestį, atjautą, empatiją – turime kiekvienas. Tiesiog kai kurie esame užgniaužę, užslėpę.
Tačiau nemanau, kad tai didelė problema – juk yra gausybė įrankių ir priemonių, kaip tai sužadinti. Atrasti savyje žmogiškumą padeda auklėjimas – tai šeima, mokykla, aplinka, kurioje augi, būni, kuri tave supa ir formuoja.
Pripažinkime: ne kiekvienam lemta tapti pagalbos tarnybos darbuotoju ar savanoriu, kuris neskaičiuoja darbo valandų ir yra pasirengęs padėti bet kam ir bet kada. Tai utopija ir to turbūt net nereikia siekti. Mūsų tikslas turėtų būti pažadinti žmogiškumą ir žmogiškas vertybes taip, kad, nelaimei palietus, kiekvienas viduje pajustų: privalau reaguoti, negaliu likti abejingas. Ypač tai svarbu ugdant vaikų ir jaunimo vertybinę pasaulėžiūrą.
– Iš jūsų darbo patirties, kokie humaniškumo ugdymo būdai veikia geriausiai ir kokie yra absoliučiai netinkami?
– Paveikiausi yra patyriminiai dalykai, kuriuos kiekvienas gali pats pajusti ar pačiupinėti. Žinoma, paprastai reikalinga ir teorija, tačiau su humaniškumu (arba žmogiškumu) vis dėlto yra kiek kitaip. Nemanau, kad kalbant apie humaniškumą pakaks skaidrių ir paskaitos su paveiksliukais ar skambiais šūkiais. Aš visuomet linkęs žmones kažkur nusivesti, parodyti gyvai, duoti patiems pabandyti, išmėginti ir pajusti savo kailiu.
Pamenu vieną tarptautinės savanorių dienos minėjimą, kai Raudonojo Kryžiaus bendruomenei suorganizavome savanorystės patirtį organizacijoje „Caritas“. Nuo kasdienių darbų atitraukti žmones prisidėjo rūšiuodami maistą, gamindami pietus Betanijos valgyklos lankytojams – žmonėms, kurie sunkiai verčiasi ar neturi pastogės. Kiti liejo žvakes. Tai buvo labai naudinga patirtis, ypač emociniu atžvilgiu.
Ir tai išties veikia: būdamas kabinetinis darbuotojas teisės ar buhalterijos srityje iš arti pamatai pagalbos tarnybos veiklą. Tai vieta, kur labai reikia žmogiškumo ir kur jis tiesiog sklando ore. Tai užkrečia.
Ruošdamasis darbui su moksleiviais, į mūsų sukurtą humaniškumo ugdymo programą įvedžiau naują elementą – susitikimą su žmonėmis, turinčiais tiesioginės patirties. Štai dirbdamas su Akmenės gimnazijos moksleiviais pakviečiau į svečius iš karo kamuojamos Rytų Ukrainos į Lietuvą atvykusią ir su šeima įsikūrusią moterį. Taip pat pakviečiau žurnalistą, kuris ne kartą lankėsi konflikto zonoje ir viską matė savo akimis.
Tokie gyvi susitikimai, atviri pokalbiai turi milžiniško poveikio. Moksleivių akys atspindi jų susikaupimą, rimtį: jokio erzelio ar bruzdesio, kai paprasti žmonės pasakoja apie tai, kaip neteko namų, kaip buvo išvaryti, kaip tavo bendraamžiai nebegali kas rytą eiti į mokyklą. Tai yra gyva patirtis ir gyvas liudijimas, kurio nepakeis skaidrės, paveikslėliai ir teorija.
– Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad padėti kitiems ir pasaulio gelbėti neprivalome, nes ir pas mus pačius neva apstu problemų. Kaip į tai reaguoti?
– Tai labai didelis iššūkis ir kartu, deja, nuolatinis naratyvas, girdimas ir mūsų politikų retorikoje. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos ir aš su tuo sutinku. Jei tavo bendruomenei atstovaujantis seniūnas, savivaldos tarnautojas, o dar blogiau – Seimo ar Vyriausybės narys – tai viešai kalba, nejučia viskas persiduoda ir visuomenei. Pradedama manipuliuoti visuomenės nuotaikomis ir jai įteigiama, kas tariamai yra gerai, o kas blogai.
Manau, reaguoti geriausia ne veliantis į žodžių karą, o per jau minėtus gyvus pavyzdžius. Kai mūsų žiniasklaidoje bus daugiau pozityvių istorijų apie sėkmingai įsitvirtinusias pabėgėlių šeimas, visuomenės skepticizmas šiuo atžvilgiu neišvengiamai keisis.
Tiesiog reikia nusverti svarstyklių lėkštelę į kitą pusę. Kai kažkas postringauja apie „nepageidautinus išlaikytinius“, „mokesčių mokėtojų pinigus“, reikia kalbėti, kad dėl karo ar kitų negandų čia įsikūrę užsieniečiai kuria savo verslą, moka mūsų valstybei mokesčius.
Lygiagrečiai labai svarbu kalbėti ir apie teigiamą migracijos pusę. Pavyzdžiui, kad į Lietuvą atvykstantys pabėgėliai nėra „išmaldos prašytojai“. Tai žmonės, turintys išsilavinimą, profesijas, neretai ir pasiturintys, tiesiog dėl nepalankių aplinkybių buvę priversti palikti savo tėvynę. Geri pavyzdžiai užkrečia ir kartu užčiaupia neapykantos kurstymu suinteresuotus kritikus.
