„Nepriklausomybės karta iki šiol neišgyveno nė vieno didesnio sukrėtimo. Jai atrodė, kad reikia kuo daugiau skrydžių į Maldyvus ar kitas įdomesnes šalis, kuo naujesnių telefonų ir automobilių. Tad ji pervertins vertybes ir supras, jog pasaulis gali būti ir kitoks – su pandemijomis, kurios parklupdo pasaulį, ir praradimais.
Tuo metu mūsų, penkiasdešimtmečių ir vyresnių, karta žino, kas yra baisu: tremtys, karai, blokados, 1990-ųjų banditų siautėjimai, reketai, ekonominės krizės ir tuščios parduotuvės, todėl mūsų pandemija taip stipriai emociškai nepaveiks“, – interviu „Lietuvos rytui“ tikino M.Marcinkevičius.
Maža to, anot psichiatro, šis 2020-ųjų prakeiksmas parodė ir tikrąjį visuomenės veidą – diskriminacijos darbe persirgusių koronavirusu ar grįžusių asmenų iš užsienio atžvilgiu demonstruoja, kad mums dar stinga tolerancijos ir supratimo.
„Mes esame geri ir pūkuoti tik kai mums niekas negresia ir kol nereikia kažkuo rūpintis“, – apibendrino M.Marcinkevičius, artėjančių Kalėdų laikotarpiu siūlantis atsigręžti ne tik į artimuosius, bet ir ir vienišus kaimynus ar senus pažįstamus – galbūt jiems šiuo metu reikalinga pagalba ir parama.
– Su kokiais iššūkiais visuotinio karantino metu susidūrė Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo M.Marcinkevičiaus.
– Pirmojo karantino metu buvo sustabdytos dienos stacionaro, psichosocialinės reabilitacijos paslaugos, liko tik būtinoji pagalba. Tai pacientams buvo labai skausmingas sprendimas. Prieš antrąjį karantiną dienos stacionare turėjome didžiulius žmonių antplūdžius, nes pacientai bijojo, jog šios paslaugos bus vėl sustabdytos.
Šiuo metu dirbame, tačiau teko sumažinti lovų skaičių – dalį jų atidavėme izoliacijai: paguldžius pacientą tenka laukti atsakymo dėl COVID-19, o iki tol pacientas turi būti izoliuotas. Tačiau džiaugiamės, kad šiuo karantino metu nebuvo nutrauktos kitos paslaugos. Taigi dirbame su sumažėjusiomis apimtimis, tačiau paslaugos teikiamos.
– Kokie pacientai pastaruoju metu atvyksta dažniausiai?
– Jei pavasarį karantinas buvo paveikęs maždaug 70 proc. žmonių psichiką, dabar galima skaičiuoti, kad tokių asmenų jau yra daugiau kaip 90 proc.
Na o mes susiduriame su dvejomis pacientų grupėmis: buvusiais mūsų pacientais, kurie jau turėjo vienokį ar kitokį psichikos susirgimą ir, žinoma, juos pandemija labai paveikė. Ir čia kalbu ne tik apie susiduriančius su psichoze, šižofrenija, bet ir apie tuos, kurie linkę į depresiją, nes ši situacija depresyvius žmones veikia labai stipriai. Taip pat turime srautą žmonių, kurie iki šiol niekada nesikreipė į psichikos sveikatos specialistus – daugeliui yra nerimo sutrikimų, diagnozuojama depresija.
Šis karantinas sugriovė pamatinį žmogaus poreikį – saugumą. Tai paveikė dviem aspektais: fiziniu saugumu – žmonės bijo susirgti ir patekti į ligoninę, mirti, ir tai ypač jautėsi pirmojo karantino metu. Dabar ši baimė kiek mažesnė, nes paaiškėjo, kad jaunesni žmonės perserga lengviau ir mirtingumas nėra toks didelis, tačiau ta baimė liko, nes dauguma turi vyresnių artimųjų, dėl kurių tikrai jaudinasi.
Saugumo poreikį griauna ir ekonominiai dalykai, nes beveik nerastume srities ar verslo, kuriame nebūtų pandemijos poveikio. Vienos verslo sritys visiškai žlunga – turizmas, keleivių pervežimas, aviacija, viešbučiai ir pan, o kiti verslai kalba apie mažėjančias apyvartas. Žmonės nežino, kas bus toliau – ar rytoj turės darbą, ar gaus atlyginimą ir galės išsimokėti už būstą.
Be to, neigiamai veikia ir socialinė izoliacija – ją jaučiame visi, nes yra įvesti griežti ribojimai. Net kai jie buvo sušvelnėję, vasarą, daugelis vengė burtis į didesnes šeimos šventes, galbūt nevažiavo pas vyresnius giminaičius. O ir dabar daugelis dirba iš namų, mažiau bendrauja su kolegomis.
Šiemet, po griežto karantino, Italijoje buvo atliktas tyrimas ir 72 proc. italų pasakė, kad jie mano, jog jiems reikėtų psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Jei jau italai pripažįsta, kad jiems reikia pagalbos, reikia suprasti, kad mums jos reikia ne ką mažiau, kai dabar dar turime ir tamsųjį periodą.
– Tačiau karantino reikalavimų laikosi ne visi – girdime apie policijos išrašytas baudas dėl kaukių nedėvėjimo, kitų nusižengimų. Neseniai buvo organizuota protesto akcija prie Seimo, siekiant parodyti nepasitenkinimą visuotinio karantino reikalavimais.
– Taip, kyla įvairių protestų. Vieni piktinasi prieš ribojimus dėl darbo – kavinių ar barų uždarymų ir pan., ir tokie protestai yra suprantami, nes už jų yra darbuotojai, kuriems verslininkai turi išmokėti atlyginimus. Taigi galima suprasti, kad tas verslininkas, kurio verslui gresia bankrotas, tam priešinasi.
Tuo metu neigiančių virusą ar protestuojančių prieš kaukių dėvėjimą yra nedaug. Tai yra asmenybės, turinčios tam tikrų problemų. Yra tokių, kurie protestuoja prieš bet ką – lėktuvai jiems purškia chemikalus, kalba apie neigiamą sveikatai 5G ryšį, susigalvoja daugybę kitų sąmokslo teorijų, kad kažkokios grupuotės juos apgaudinėja, jais manipuliuoja. Prie jų neretai prisijungia žmonės, kurie tuo reklamuojasi. Nemanau, kad jie patys tuo tiki.
Kaukės tikrai netrukdo gyventi. Tačiau kiti galbūt sugalvotų vaikščioti visiškai nuogi po Vilniaus centrą ar paplūdimį ir tikintų, kad tai yra jų teisė.
– Ką daryti tiems, kurie persirgę šiuo virusu grįžta į darbus ir jie yra diskriminuojami kolegų, pastarieji vengia bendrauti su tokiu darbuotoju? Jau pasigirdo ir tokių atvejų šalies darbovietėse. Jiems reikėtų keisti darbą ar yra kažkokių sprendimo būdų?
– Būtent tokios kritinės situacijos vis dėlto išryškina tikrąjį mūsų visuomenės veidą. Kai viskas buvo gerai, neduok Dieve, pasakysi kažkokį blogesnį žodį apie kitos rasės, lyties žmogų. Visi buvo tokie tolerantiški, tikino, jo gali gyventi kaimynystėje ir su romais, ir su psichikos ligoniais, ir neįgaliaisiais. Tačiau tokios kritinės situacijos labai greitai išryškina, jog iš tikrųjų tos tolerancijos dar stinga.
Atsiminkime – pavasarį grįžusius iš užsienio taip pat stigmatizuodavo. Esu girdėjęs ne vieną pasakojimą, kad darbe vengdavo ir grįžusių iš poilsinių ar darbo kelionių, jiems sakydavo: ko čia trankaisi, geriau namie sėdėtum, o ne virusus vežiotum.
Ukrainoje statė net barikadas, degino padangas ir nenorėjo į tam tikras teritorijas įsileisti persirgusių. Taigi šita infekcija parodė, kad dar nesame tokie gražūs, pūkuoti ir labai geri, kai mums kažkas gresia ar reikia kažkuo rūpintis.
– O kaip reikėtų elgtis tokiam žmogui – jis turėtų kalbėti su kolegomis, vadovas, ar vis tik pasirinkti kitą darbovietę?
– Išeiti iš darbo nėra tokia lengva išeitis, nes darbai nesimėto, o ir kas garantuos, kad kitame darbe bus kitaip? Tai, matyt, žmogaus elgesys turėtų būti stipriai priklausomas nuo to, kokio lygio yra diskriminacija. Jei kolegos privengia kartu gerti kavą, reikėtų žmogiškai suprasti, nusišypsoti į ūsą – praeis dar dvi savaitės, įsitikins, kad neužkrečia, ir pradės gerti kartu kavą.
O jei yra kokių patyčių, jam darbe neleidžia ko nors atlikti ar yra kitaip trukdoma, tai, be abejo, jau galima vertinti kaip mobingą ir čia jau reikėtų kalbėti su vadovais. Galbūt diskriminuoja ne visi kolegos, bet vienas kitas, ir su jais gali pasikalbėti vadovai? Vieną receptą, kaip elgtis, duoti yra labai sunku, nes situacijos yra skirtingos. Vis tik kaltinti žmonių aš neskubėčiau – tolerancijos trūkumas yra mūsų visos visuomenės problema.
– Kiekvieną dieną girdime apie naujus susirgusiųjų skaičius ir mirtis. Artimieji, norėdami palaidoti artimąjį, susiduria su daugybe iššūkių – didžiulės eilės krematoriumuose, sunkumai palaidoti dėl ribojimų laidotuvių procesijose ir pan. Kaip šiuo sunkiu pandemijos metu ištverti netektis? Tai – stiprus gyvenimo smūgis, o čia dar negali tinkamai palaidoti.
– Lietuvoje aš dar nematau tokios gilios dvasinės probemos, nes nors žmonių srautai yra ribojami, pačios laidotuvės gali įvykti. Prisiminkime vaizdus iš Italijos karantino pradžioje, kai leisdavo atsisveikinti su artimuoju tik 10 minučių ir tik vienam ar dviem artimiausiems žmonėms.
Be jokios abejonės, tai yra tragedija, nes turime dorai atsisveikinti su artimaisiais, tačiau reikia suvokti, kad toks dabar yra mūsų gyvenimas ir juk ne taip svarbu, ar prie velionio praleisi dvi paras ar pusę valandos – svarbiausia atiduoti pagarbą ir kokį prisiminimą su tuo žmogumi išlaikysi.
Laidotuvių ritualai mums padeda atsisveikinti su žmogumi, bet velioniui tikrai nėra didelio skirtumo, ar viskas bus atlikta labai iškilmingai ir su raudotojais bus sėdima labai ilgai, ar ne. Tegul ta pagarba bus trumpa, bet gili.
Daugiau skirkime laiko ir dėmesio gyviesiems, nes Lietuvoje laidotuvių kultas kartais yra pakankamai perdėtas ir geriau kelis sykius nuvažiuoti pas vyresnius artimuosius gyvus, o dabar karantino metu – jiems paskambinti. Čia yra mūsų bėda, kad mes per mažai laiko skiriame žmogui esant gyvam, o per laidotuves mėginame kompensuoti tai, ko nespėjome padaryti.
Kai žmonės, ypač vyresni, yra izoliuoti, siūlyčiau kasdien jiems paskambinti. Net penkių minučių skambutis paklausiant, kaip tu laikaisi, kur buvai nuėjęs, yra nepaprastai svarbus.
Anksčiau senjorai nukeliaudavo bent į poliklinikas pasikalbėti apie savo bėdas, susitikdavo prekybos centruose, o dabar daugelis vyresnių žmonių yra įkalinti tarp keturių sienų. Noriu pabrėžti, kad dabar tikrai nebūtina važiuoti lankyti artimųjų per visą Lietuvą, bet juk turime puikias technologijas su jais susisiekti.
– Artėja šventės – liko mėnuo iki Kalėdų. Nemažai žmonių neturi jokių artimųjų, tad jiems ši pandemija ir visuotinis karantinas tikriausiai dar labiau emociškai ir psichologiškai atsiliepia?
– Kalėdų periodas vienišiems žmonėms, net ir nesant karantinui, visada yra be galo skausmingas. Jei jauniems žmonėms, šeimoms tai yra didžiulė šventė, vienišiems žmonėms Kalėdos yra didžiulis iššūkis ir liūdesio metas.
Tačiau šis metas liūdnas gali būti ne tik vyresniems, bet ir jauniems, tačiau vienišiems asmenims – dažnai jie daug savęs atiduoda darbui, mėgstamai veiklai, ir taip bent kiek užmiršta apie vienatvę, tačiau per Kalėdas visi išsiskirsto ir tie žmonės lieka akis į akį su savo vienišumu, ir tas laikas jiems yra tikrai skausmingas.
Kalėdų metas bus dvigubas smūgis, kai bus apriboti ir kontaktai, todėl vieniši žmonės pasijus dar prasčiau. Vienintelis patarimas – padėkime jiems.
Anksčiau juk būdavo gerų socialinių iniciatyvų, tokių kaip skambutis ar laiškas vienišam žmogui. O ir draugai, kaimynai, tolimi giminaičiai gali prisiminti, kad kažkas galbūt dabar yra vienišas ar neseniai neteko šeimos? Net jei jums atrodo, kad skambutis nieko nereiškia, tam vienišam žmogui, kuris jaučiasi užmirštas, tai gali būti labai daug. Mes gyvi jaučiamės tik būdami bendruomenėje.
– Ką jūs, kaip specialistas, supratote per visą šį sunkų laikotarpį: kaip ši pandemija atsilieps žmonėms ateityje, koks bus pasaulis po krizės, kalbant apie mūsų tautiečių psichinę ir emocinę sveikatą?
– Šita pandemija ir ši krizė ypač paveiks jaunąją kartą, kuri jau gimė nepriklausomybės laikais, nes ji neišgyveno nė vieno didesnio sukrėtimo.
Jai atrodė, kad reikia kuo daugiau skrydžių Maldyvus ar kitas įdomesnes šalis, kuo naujesnių telefonų ir automobilių. Tad ji pervertins vertybes ir supras, jog pasaulis gali būti ir kitoks – su pandemijomis, kurios parklupdo pasaulį, ir praradimais.
Tuo metu mūsų, penkiasdešimtmečių ir vyresnių, karta žino, kas yra baisu ir kaip gali gyvenime būti blogai: tremtys, karai, blokados, 1990-ųjų banditų siautėjimai, reketai, ekonominės krizės, per kurias žlugo daug verslų ir nusižudė nemažai žmonių, tuščios parduotuvės, todėl mūsų pandemija taip stipriai emociškai nepaveiks.
Ketverius metus dirbau rytų Ukrainoje, karo zonoje. Būčiau ir toliau ten dirbęs, tačiau viską pakeitė pandemija. Taigi ten teko dirbti su grįžusiais iš fronto kariais, su žuvusiųjų artimaisiais. Ten žmonės taip pat gyveno ramiai po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir staiga per vieną naktį jų gyvenimas pasikeitė.
Kartu su manimi vykdavę dirbti jauni darbuotojai sakydavo kolegoms ir aplinkiniams, kaip gerai mes gyvename Lietuvoje, todėl net negalime skųstis per mažu atlyginimu ar kitais smulkiais nepatogumais. Pasaulis susitvarkys su šita pandemija, tačiau žmonės, o ypač jaunoji Nepriklausomybės karta, supras, kad pasaulis nėra tik nuolatinės šventės.
Kalbant apie pasekmes, norisi tikėti, kad koronaviruso krizė ilgai neužsitęs. Potrauminio streso padariniai priklauso tik nuo streso gilumo. Jei iš tiesų bus pradėti naudoti skiepai nuo koronaviruso, gyvenimas sugrįš į savo vėžes, žinoma, ne per vieną dieną. Tuomet ilgalaikių potrauminio streso stiprių reiškinių nepatirsime, kaip kad buvo su pokario karta, kurios sužalotos ištisos kartos.
Tačiau jei vakcina pasirodys neefektyvi ar kažkokiu būdu koronaviruso krizė užsitęs keletą metų, tai gali turėti ilgalaikį poveikį žmonių psichinei sveikatai. Vis tik aš, kaip medikas, kol kas optimistiškai žiūriu į pastarąsias naujienas.
