Seniai žinoma, kad daugelis tų pagalbininkų iš tiesų tik pasiima tą 700 eurų ar šiek tiek daugiau siekiančią algą, o iš tiesų dirba kitus darbus arba studijuoja.
Norint tapti padėjėju reikia būti Seimo nario partijos nariu, jos aparato darbuotoju, šeimos nariu, gimine, giminaičio šeimos nariu ar tiesiog bičiuliu.
Bet netgi turint šią privilegiją kartais dar tenka dalimi gaunamos algos su tuo tautos išrinktuoju pasidalyti – neoficialiai.
Vis dėlto labiausiai pasigėrėtina tokios socialinės šalpos ir labdaros forma remiant artimą, kai seimūnai taip įdarbina tuos, kuriuos ištiko didžiausia iš visų įmanomų nelaimių – jie nebepateko į Seimą.
Šiemet tokių naujų padėjėjų ir patarėjų Seime, regis, kaip niekada daug. Jų gretose – ne tik tokie parlamento senbuviai kaip vienas buvusių kairiųjų sunkiasvorių J.Bernatonis ar partijų iškabų kolekcininkas A.Skardžius. Dauguma iš to gausaus būrio – valstiečiai, kurie po 4 metų valdžios rojuje rinkėjų buvo išmesti į skaistyklą. Tarkime, vienas tokių – šiaulietis profesorius A.Gumuliauskas, kuriam taip patiko sostinėje, kad sutiko pasitenkinti padėjėjo statusu.
Pasirodo, prieš rinkimus valstiečių frakcijoje net buvo sudarytas visas sąrašas tokių galimų nelaimėlių,
Dabar buvę valdantieji aiškina, kad negali apsieiti be buvusių komitetų ar komisijų pirmininkų pavydėtinos kompetencijos, be to, jiems, vargšams, sunku susirasti naują darbą, nes buvusių Seimo narių daug kas vengia, nevertina arba juos visaip kitaip diskriminuoja.
Išties negi atvirai pripažinsi, jog buvusi didžiausioji valdžios frakcija buvo sudaryta iš tokių atsitiktinių veikėjų, kurie po ketverių metų dabar niekur netinka – nebent Seime toliau sėdėti už kokius 700 eurų.
Šiaip ar kitaip, tokie veikėjai bent Užimtumo tarnybai darbą palengvina.
