Tiesa, apie milijonines skolas, vieną po kitos bankrutavusias ar likviduotas bendroves, bandymus apmulkinti kreditorius ir jų pinigus siekiančius išieškoti antstolius, 72 metų moteris nenori pasakoti.
N.Veličkienė ir du jos Lietuvoje gyvenantys sūnūs valdė daugiau kaip 15 įmonių. Beveik visos jos dėl didelių skolų arba bankrutavo, arba buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva likviduotos.
Pirmą teksto „Lietuvos turtuolių kryčiai – su gėdos žyme“ dali galite skaityti čia: „Arvi“ įkūrėjo V. Kučinsko krytis – su gėdos žyme: nuo milijonieriaus iki tuščių kišenių – per kelias dienas.
Antrą teksto „Lietuvos turtuolių kryčiai – su gėdos žyme“ dalį galite skaityti čia: 30 tūkst. eurų per mėnesį uždirbdavusį A. Šikštą vaikosi antstoliai: reputaciją sužlugdė sukčių metodai.
Šiuo metu su Arūnu Šikšta vargstančiam antstoliui I.Gaideliui prieš kelerius metus ne ką lengviau teko kovoti ir su Veličkų gimine, kai ji nenorėjo atsisveikinti su bankui įkeistu šeimos namu sostinės J.Kazlausko gatvėje.
Praėjo net ketveri metai, kol pavyko pastatą parduoti iš varžytynių.
Iki tol šis namas nuolat buvo perrašomas tai vienam, tai kitam Veličkų giminės atstovui. Galiausiai jis atiteko jauniausiam N.Veličkienės sūnui Povilui.
Dar 2008 metais jis kartu su broliu Liutauru tuomečiam DNB bankui įkeitė šį namą ir per du kartus paėmė pusantro milijono litų kreditą – gerokai didesnį, nei vertas pastatas.
Kadangi broliai paskolos įmokų nemokėjo, bankas 2012 metais kreipėsi į antstolius, kad įkeistas namas būtų parduotas iš varžytynių.
Prie banko ieškinio prisijungė dar aštuoni fiziniai asmenys ir kelios firmos, kuriems broliai irgi buvo skolingi įspūdingas sumas.
Tačiau varžytynės niekaip nebūdavo pradedamos, nes nepavykdavo rasti skolininkų.
Galiausiai antstolio I.Gaidelio kantrybė trūko – jis kreipėsi į policiją, kad būtų paskelbta brolių paieška. Pareigūnai greitai surado P.Veličką, jį apklausė ir įpareigojo atvykti į antstolių kontorą.
Pirkėjai neskuba pirkti
Tik tuomet buvo pradėtos varžytynės. Tačiau 2013 metų rugpjūčio mėnesį per pirmąsias varžytynes niekas nenorėjo pirkti namo už pradinę 1,44 mln. litų kainą. Niekas nepirko namo ir už milijoną litų per antrąsias varžytynes.
Tuomet namas buvo iš naujo įvertintas ir vėl bandoma jį parduoti už pradinę 860 tūkstančių litų kainą. Tačiau broliai tokį sprendimą apskundė teismui, ir varžytynių procesas vėl nutrūko.
Kalbama, kad namo nepavykdavo parduoti, nes pirkėjai net negalėjo patekti į vidų ir jo apžiūrėti.
Skundė giminės atstovė
Galiausiai varžytynės pajudėjo 2015-ųjų vasarą. Tuomet didžiausią kainą pasiūlė bendrovė „NJTrade“. Tačiau ir šios varžytynės buvo panaikintos, nes laimėtoja taip ir nesumokėjo pinigų.
Netrukus paaiškėjo, kad tai galėjo būti tik gudrus Veličkų šeimos manevras siekiant laimėti laiko ir išsaugoti namą.
Mat vienintelė „NJ-Trade“ akcininkė – N.Veličkienės vyriausiojo sūnaus Laimono gyvenimo draugė ir vaikų motina, Rusijos pilietė Irina Mataru.
Taip dar beveik metus pavyko šeimos rankose išlaikyti namą, kol galiausiai 2016 metų vasarą varžytynes, pasiūliusi didžiausią 237 tūkstančių eurų kainą, laimėjo bendrovė Vilniaus lazerinis centras.
Tačiau patekti į vidų laimėtojams dar ilgai nepavyko. Ta pati I.Mataru bendrovė iš pradžių skundė pačias varžytynes, o bylą pralaimėjusi – antstolio I.Gaidelio veiksmus. Buvo siekiama uždrausti jam surašyti pardavimo iš varžytynių aktą.
Saloną pavyko išsinuomoti
Iš varžytynių parduotas šeimos namas J.Kazlausko gatvėje – ne vienintelis turtas, kurio dėl skolų neteko Veličkų šeima.
Šių metų vasario mėnesį buvo parduotas N.Veličkienės klestėjimo simboliu laikytas pastatas sostinės Gedimino prospekte, kuriame veikė kailių salonas „Nijolė“.
Tiesa, įspūdį, kad salonas vis dar priklauso Veličkų giminei, pavyko išlaikyti. Pasirodo, ta pati I.Mataru bendrovė „NJ-Trade“ su naujuoju savininku Norbertu Faktoravičiumi sudarė ilgalaikę nuomos sutartį.
Planas – nemokėti pinigų?
Kailių salonas Gedimino prospekte mena ir N.Veličkienės klestėjimą, ir nuopuolį.
Būtent šiame salone dar 1994 metais Lietuvos kailių karaliene vadinta moteris susipažino su stambiausiu Europoje kailių prekiautoju Werneriu Merzbacheriu ir nutarė pradėti bendrą verslą.
Nežinia, ar kailių karalienė iš anksto buvo sugalvojusį planą, kaip apmulkinti šį milijardierių, ar jai paprasčiausiai nepasisekė verslas, tačiau galiausiai ji šveicaro kompanijai liko skolinga 7 milijonus JAV dolerių. Tai 2011 metais po ilgo bylinėjimosi nustatė Aukščiausiasis teismas.
Paaiškėjo, kad Veličkų šeimos nariai buvo artimai susidraugavę su šiuo milijardieriumi ir per jo kompaniją aukcionuose ėmė supirkinėti kailius.
Šveicaras už savo pinigus nupirkdavo didelį kiekį kailių, o N.Veličkienė vėliau su juo atsiskaitydavo.
Tačiau laikui bėgant atsiskaitymai ėmė vėluoti, skolos augo. Kalbama, kad jau tuo metu artimiausi Veličkų šeimos nariai dažnai rinkdavosi tartis, kaip būtų galima nemokėti vis augančių skolų užsieniečiui ir išsaugoti sukauptą turtą.
Šveicarui trūko kantrybė
N.Veličkienė milijardierių bandė migdyti pažadais apie planuojamą grąžinti skolą, o pati tyliai slėpė turtą. Jos asmeninis turtas buvo perleidžiamas artimiesiems, o bendrovė „Nijolė ir partneriai“, kuri taip pat buvo įsiskolinusi, reorganizuojama.
Dar 2001 metais, kai susidarė pagrindinė skola, N.Veličkienė savo motinai perleido beveik visą savo vardu turėtą nekilnojamąjį turtą.
Kailių karaliene tuomet tituluota verslininkė savo motinai Jadvygai Skripėtienei padovanojo du namus, parduotuvę ir beveik 3 tūkstančių kvadratinių metrų komercines patalpas sostinės Vytenio gatvėje.
Savo ruožtu visą dukters padovanotą nekilnojamąjį turtą N.Veličkienės motina perleido anūkams. Tarp jų – ir minėtą namą sostinės J.Kazlausko gatvėje. Anūkams buvo perleisti ir dar keturi nekilnojamojo turto objektai, kurie buvo N.Veličkienės motinos vardu.
Kai šveicarų milijardieriui trūko kantrybė ir jis kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo, N.Veličkienė savo vardu, išskyrus menkavertį žemės sklypą, beveik nieko neturėjo.
Užstatas išgaruodavo greitai
Nors giminę slėgė milžiniškos skolos, Veličkos ir toliau gyveno plačiai. N.Veličkienės jauniausi sūnūs ėmė iš pažįstamų skolintis pinigų, bet beveik niekada jų negrąžindavo.
Aferų schema, kurią ypač ištobulino jaunėlis Povilas, buvo paprasta – už paskolą būdavo įkeičiami brangūs kailiniai, o paskui apgaulės būdu atsiimami.
Praėjus kuriam laikui po paskolos suteikimo P.Velička apsilankydavo pas savo kreditorių ir paprašydavo dienai grąžinti įkeistus kailinius.
„Turiu pirkėją Kaune – šiandien pat jam parduosiu kailinius ir skolą grąžinsiu“, – maždaug taip P.Velička kalbėdavo savo kreditoriams.
Kailinius atgavęs jaunasis verslininkas dažniausiai jau nebegrąžindavo nei jų, nei pinigų.
Norėjo pasisavinti kailinius
Kuo toliau, tuo labiau P.Veličkos elgesys tapo įžūlesnis. Į sostinės policiją kreipėsi viena vilnietė. Ji pareiškė, kad P.Velička iš jos apgaule išviliojo brangius, beveik 50 tūkstančių eurų kainuojančius sabalų kailinius.
Moteris papasakojo, kad, norėdama šiuos kailinius parduoti, kreipėsi į savo gerą pažįstamą P.Veličką. Jis patikino turintis pirkėją – paėmė kailinius ir pažadėjo tą pačią dieną atnešti pinigus. Tačiau taip nieko ir neatnešė.
Pagal moters pareiškimą P.Veličkai buvo iškelta baudžiamoji byla. Tiriant bylą paaiškėjo ir daugiau panašių jaunojo verslininko poelgių.
Ši byla P.Veličkai baigėsi laimingai – jis atlygino nukentėjusiajai nuostolius, ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Salone vaišino arbata
Skolinimosi manija užsikrėtė ir vyresnis Povilo brolis Liutauras. Jis savo potencialius kreditorius pasikviesdavo į sostinės Gedimino prospekte esantį motinos saloną, vaišindavo arbata, pasakodavo, kokie visame pasaulyje populiarūs „Nijolės“ kailiniai.
Čia pat jis paprašydavo paskolinti pinigų, o kaip užstatą išsirinkti kokius nors salone esančius kailinius.
Vėliau scenarijus būdavo toks pats – L.Velička paprašydavo laikinai duoti kalinius, kuriuos parduos pirkėjui ir grąžins skolą. Tačiau kreditoriai nesulaukdavo nei kailinių, nei pinigų.
