Kaip vertinti tokius pažadus, kuriuos kartoja kiekvieni nauji valdantieji, ir kiek pagrindo tuo tikėti jau dabar teikia pirmieji jų žingsniai?
Pirmiausia derėtų prisiminti, koks iš tiesų buvo kadenciją baigęs Seimas. Esminė jo savybė buvo paradoksalus giluminis prieštaringumas. Jame dominavo viena politinė jėga, gavusi per pusšimtį mandatų – tiek, kiek nė viena partija nebuvo turėjusi per pastaruosius dvidešimt metų.
Valstiečiams niekas negalėjo mesti jokio rimtesnio iššūkio nei valdančiojoje koalicijoje, nei iš opozicijos apkasų.
Pastaroji buvo politiškai nusilpusi ir pakrikusi, nors jos stovykloje irgi buvo aiškūs lyderiai konservatoriai.
Regis, tiktai gyvenk ir valdyk nuosekliai įgyvendindamas per rinkimus be atodairos žertus pažadus pagaliau sukurti rojų Lietuvoje.
Bet praėjusios kadencijos Seimas labiausiai ir įsiminė tuo, jog iš esmės nė vienos žadėtųjų reformų neįgyvendino, o valdžios darbotvarkėje dominavo skandalai ir skandalėliai, intrigos ir rietenos.
Galima sakyti, kad patį valstiečių vedlį R.Karbauskį iš karto įsukęs neaiškių ryšių su bendražyge G.Kildišiene skandalas uždavė toną visai kadencijai.
Valdančioji dauguma buvo itin nestabili ir neprognozuojama, jos sudėtis net keletą kartų keitėsi, o byrant mažesniesiems partneriams ir patiems valstiečiams net virsdavo aritmetine mažuma.
Tuomet nori nenori jiems tekdavo ieškoti paramos opozicijos gretose.
Valstiečiai nuolat kariavo ne tik su opozicija, prezidentais D.Grybauskaite ir G.Nausėda ar žiniasklaida, bet ir blaškėsi viduje.
Vidaus įtampą iš pat pradžių programavo tai, jog R.Karbauskis liko Seime prie frakcijos vairo, nepartinis partijos sąrašo vedlys ir jos pergalės rinkimuose lokomotyvas S.Skvernelis vadovavo Vyriausybei.
Atrodo, lyg kalbėtume apie naująjį parlamentą, kuriame valstiečių vietą ir politinį vaidmenį užėmė ir Seime, ir koalicijoje panašiai dominuojantys konservatoriai.
Abi liberaliosios partijos yra priklausomos nuo didžiųjų partnerių, kita vertus, koalicijai turint 74 balsus, gali neretai diktuoti sąlygas ar net šantažuoti.
Šioje trijulėje jau dabar yra ir partinių, ir asmeninių, ir ideologinių takoskyrų, skiriančių tiek Liberalų sąjūdį ir Laisvės partiją, tiek abi šias partijas nuo konservatorių.
Radikalusis pastarųjų sparnas konkuruoja ir su savo vadovybe, ją kaltindamas liberalumu ir konservatizmo vertybių išdavyste.
Iškalbinga, kad jau derybos dėl koalicijos sutarties teksto sukosi aplink liberalų reikalavimus įrašyti kuo daugiau ir kuo konkretesnių jų nuostatų, o konservatoriams vengiant labai konkrečių įsipareigojimų.
O galutinis produktas dėl savo aptakumo ir deklaratyvumo sulaukė pašaipių valstiečių bei socialdemokratų lyderių pareiškimų – esą tokį tekstą pasirašytų ir jie.
Kairiųjų vedlys G.Paluckas netgi prisiminė, jog iš esmės tokią sutartį valstiečiai ir socialdemokratai buvo pasirašę dar 2016 m. sudarydami valdančiąją koaliciją.
Dokumente net buvo toks pat specialus skyrius, kuriame buvo surašyti tie patys dalykai, dėl kurių savoje sutartyje sutarė nesusitarti ir naujieji valdantieji.
Pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų partnerystė, Stambulo konvencijos ratifikavimas, nelietuviškų pavardžių originali rašyba lotyniškomis raidėmis pasuose.
Interesų bei apetitų sankirtos, be abejo, lėmė ir užtrukusias ministerijų bei ministrų postų dalybas, kurios virto slėpynėmis.
Naujoji valdžia, būdama opozicijoje, dėl tokių gūžynių aštriai kritikavo buvusiąją, žadėjo būti atvira, o dabar elgiasi taip pat.
Gyręsi savo partiniais aruodais dešinieji dabar, regis, karštligiškai dairosi ir į galimus vadinamuosius profesionalus ministrus.
Tiesa, iš naujos valdžios jau besišaipanti naujoji opozicija verčiau pirmiausia rūpintųsi savimi.
Juk jai gresia būti tokioje pačioje politinėje nuošalėje, kokioje opozicija buvo praėjusios kadencijos Seime.
Aišku, vedliai esantys valstiečiai lyg ir įsitvirtino svarbiausiose centro kairės pozicijose.
Bet jie ir toliau lieka tik R.Karbauskio ir S.Skvernelio partija, be jų abiejų arba net kurio nors vieno iš jų neturinti aiškesnės ateities – kaip ir Darbo partija be V.Uspaskicho, liekančio Briuselyje.
O G.Paluckui pralaimėjus ir Seimo frakcijos seniūno rinkimus jį atvirai iš partijos pirmininko raginančiam atsistatydinti A.Sysui socialdemokratus, atrodo, užlieja antroji krizės banga.
Tuo metu valdantiesiems pavojų gali kelti tai, kad konservatorių vedlys G.Landsbergis lieka Seime, frakcijos seniūno poste, partijos sąrašo lyderei nepartinei I.Šimonytei keliaujant prie Vyriausybės vairo.
Iškalbinga ir tai, kodėl rinkimus laimėjusios partijos lyderis lieka buvusioje R.Karbauskio pozicijoje, o ne, pavyzdžiui, sėda į svarbesnę Seimo kėdę – tai tarsi diktuotų politinė logika.
Viena pagrindinių priežasčių – slaptame balsavime prieš G.Landsbergį, ko gero, būtų balsavę ne tik kai kurie koalicijos partneriai, bet ir dalis saviškių.
O pagalbos iš opozicijos stovyklos konservatorių vadovui būtų neįmanoma tikėtis – kaip ir apskritai bet kokio konstruktyvesnio dialogo.
Žvelgiant į tokius procesus norom nenorom tenka pritarti R.Karbauskiui, kad naujasis Seimas – veidrodinis senojo atspindys.
Ar taip bus ne tik formos, bet ir turinio bei rezultatų požiūriu, tvirčiau galėsime spręsti kiek vėliau.
