Valstiečių vedlys R.Karbauskis pirmadienio rytą pareiškė, jog naujosios kadencijos Seimas bus veidrodinis šio parlamento atspindys. Jam galima visiškai pritarti. 2016 m. valstiečiai su 56 narių frakcija tapo dominuojančia Seimo jėga. Dabar konservatoriai su 50 mandatų struktūriškai ir politiškai užima jų vietą, o Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, turėsiantys kone penkeriopai mažesnes frakcijas, bus savotiški palydovai – kaip valstiečių valdymo laikais buvo jų mažesnieji politiniai bendrakeleiviai.
Bet jei valstiečiai prieš ketverius metus buvo politinis viesulas, netikėtai susišlavęs minias rinkėjų ir būtent dėl to šovęs į valdžios olimpą, konservatoriai į dabartinę viršūnę įšoko iš esmės su tuo pačiu rėmėjų kapitalu, kokį turėjo ir 2016 m.
Tai pirmiausia rodo daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatai, kur konservatorių sąrašas surinko keliolika tūkstančių balsų daugiau nei prieš 4 metus, o vienmandatėse apygardose jų neapvylė ištikimiausi rinkėjai. Panašiai – šiek tiek geriau nei prieš 4 metus – pasirodė ir Liberalų sąjūdis.
Užtat tikrąja kometa dešinėje pusėje tapo Laisvės partija. „Laisviečiai“ daugiamandatėje apygardoje ir vienmandatėse Vilniuje, kur jų kandidatai išėjo į antrąjį turą, suviliojo didesniąją dalį piliečių, kurie visada norėjo balsuoti už liberalus, bet nebenorėjo remti Liberalų sąjūdžio. Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl dešinieji užėmė valstiečių ir jų politinių palydovų vietą, yra visų dabartinių valdančiųjų nuosmukis.
Valstiečiai dar išliko antrąja pagal dydį jėga Seime su 32 mandatais, bet „socialdarbiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga liko už borto. O socialdemokratai ir „darbiečiai“ nesurinko tiek balsų, kad valstiečiai galėtų suburti tikrą koalicinę alternatyvą dešiniesiems.
Socialdemokratų lyderis G.Paluckas vėl neįstengė laimėti rinkimų vienmandatėje apygardoje. Tiesa, šįkart jis su savo konkurentu konservatoriumi E.Pupiniu surinko vienodai balsų (pirmadienį jie dar buvo perskaičiuoti), bet pastarasis Seimo nariu paskelbtas dėl geresnio rezultato pirmajame ture.
Kad ir kaip būtų, tai dar vienas priminimas, jog G.Paluckas dar nesugebėjo tapti nacionalinio masto politiniu lyderiu. Kita vertus, ir jo vadovaujama partija nerado naujos kalbos su dauguma tų rinkėjų, kuriuos iš jos buvo nuvilioję valstiečiai ar pagrobę „darbiečiai“.
Niekaip neatsitiesiančių socialdemokratų rezultatas –13 mandatų – yra bene prasčiausias per visą šios partijos istoriją.
Tuo metu Darbo partijos visiškai reanimuoti nesugebėjo net sugrižęs V.Uspaskichas. Jo šmėkščiojančio veido dar užteko partijai neblogai pasirodyti daugiamandatėje apygardoje, bet vienmandatėse to buvo per mažai.
O kas lėmė valstiečių nukraujavimą, kurio skaitmeninė išraiška daugiamandatėje apygardoje – per 70 tūkst. balsų mažiau per ketverius metus?
Matyt, tokie dalykai kaip premjero S.Skvernelio „keliuko“ asfaltavimo istorija, kurią pati jo žmona neatsargiais pareiškimais feisbuke vėl įkaitino prieš pat rinkimus, irgi atėmė rieškučias balsų. O viso balsų glėbio valstiečiai, ko gero, neteko dėl antrosios pandemijos bangos, su kuria valdžia prieš rinkimus neturėjo nei gebėjimų, nei noro tvarkytis.
Bet nereikia pamiršti, jog iki tol buvo ketveri metai skandalų, intrigų ir draudimų politikos.
Būtent šis įdirbis ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl vienmandatėse apygardose pralaimėjo premjeras S.Skvernelis ar sveikatos apsaugos ministras A.Veryga.
O R.Karbauskis išvis pabūgo pasitikrinti, ko yra vertas.
Apskritai galima pasakyti, kad per ketverius metus valstiečiai sukaupė dar didesnį neigiamą krūvį nei pagrindiniai jų konkurentai. Tai lėmė agresyvi, net isteriška, maksimaliai suasmeninta karo su visais politika, į kurią didžiausią indėlį įnešė R.Karbauskis, pats neužėmęs jokio svarbesnio posto.
Prisimenant, kokia nyki politiškai buvo ši kadencija, valstiečiams dar reikėtų džiaugtis, jog jie sugebėjo surinkti 32 mandatus ir įsitvirtinti kaip būsima pagrindinė Seimo opozicinė jėga.
Bet tiek valstiečiai, tiek socialdemokratai su „darbiečiais“ naujajame Seime, kaip ir opozicija šiame, greičiausiai neturės realių galimybių esmingai paveikti konservatorių ir liberalų valdžią, jei nebus rimtų tarpusavio rietenų, galinčių sugriauti koaliciją.
Bet netgi tokiu atveju dešinieji greičiausiai išliktų galios centre ir pretenduotų formuoti mažumos Vyriausybę arba naują daugumą pasikviečiant ką nors iš opozicijos. Jie ir taip nuo darbo pradžios turės ten ieškoti paramos. Juk trapi 74 balsų dauguma gali ilgainiui virsti tokia mažuma, kokią didelę kadencijos dalį turėjo valstiečiai.
Žodžiu, tai, kad dešiniųjų valdžiai, kaip ir dabartinei valstietiškajai, kol kas nematyti rimtų išlikimo grėsmių, dar nereiškia, jog ji bus daug stabilesnė.
Įtampos židinių tiek tarp abiejų liberalių partijų, tiek tarp jų ir konservatorių, tiek pastarųjų stovykloje yra ne vienas. Be to, neatmestina konkurencija tarp konservatorių ir Prezidentūros.
