Kuo antroji COVID-19 banga pasaulyje skiriasi nuo pirmosios? Turiu galvoje ne pandemiją sukėlusių organizmų raidą, mutacijas, naujus neatpažįstamus simptomus, mokslines prognozes ar specializuotą reakciją, kaip valdyti situaciją, atitinkamai tvarkyti sveikatos sistemą, kaip elgtis kasdieniame gyvenime ir panašiai.

Mane sudomino kitas pandemijos pasekmių aspektas. Įsibėgėjant pirmajai bangai pasaulio viešojoje erdvėje pasirodė daugybė humanitarinio pobūdžio svarstymų, kaip keisis mąstymas, vertybinės nuostatos, santykiai tarp žmonių ir valstybių. Daugelis tokia tema rašančių sutarė, jog milžiniško iššūkio fone „žmogus keisis” ir prioritetais taps bendradarbiavimas telkiant mokslines pajėgas tiriant pandemiją kaip reiškinį ir ieškant priešnuodžio, pagalba vienų kitiems, solidarumas, užuojauta.

Deja, viskas vyko ir tebevyksta kaip visada. Vakciną griežčiausio slaptumo sąlygomis kuria kiekviena tam pajėgi valstybė atskirai, laboratorijų šnipinėjimas pasiekė aukštumas, kurios nors šalies, jeigu tik ji įtraukta į priešų sąrašą, pasiekimai menkinami ir niekinami, net yra viešų oficialių pasakymų, jog geriau mirs nuo viruso, bet vaisto iš priešiškos šalies nepirks. Dar pamatysime, kaip vakcina funkcionuos politiškai susiskaldžiusiame pasaulyje.

Pandemija netapo santykių tarp valstybių švelnėjimo faktoriumi. Ir juo netaps jokia kita visada galima globalinė katastrofa. Žmonės, bendruomenės, valstybės ir jų grupės, įvairių pavidalų sąjungos kausis tarpusavyje net visiško susinaikinimo akivaizdoje. Konfliktas – tai žmogaus prigimties dalis. Nesvarbu, kokios prigimties gali būti grėsmė – gamtinės, socialinės, civilizacijų susidūrimo ar dar net nežinomos. Kainas visada užmuš Abelį.

O ginklavimosi varžybos pasiekė žmogaus protu nesuvokiamą mastą. Aibė technologinių varžybų pavyzdžių. Kokiu tikslu? Visos ginklus tobulinančios šalys teigia, jog karinės išlaidos skiriamos apsigynimui, atgrasymui. Nuo ko? Nuo tuos pačius pasiteisinimo žodžius sakančios šalies? Kaimynės ar tolimos. Ir vaiko tokiais aiškinimais nebeįtikinsi.

Faktiškai pasaulyje ruošiamasi dideliam karui. Ir šiems užmojams pandemija nei stabdys, nei kliūtis, nei proga susimąstyti, ar tikrai to karo reikia. Laužų, galinčių virsti pasauliniu gaisru, – ne vienas. Kinijos vadovas prieš karių rikiuotę aiškiai, kad išgirstų ir pasaulinė žiniasklaida, sako: ruoškitės karui. Būtent, ne gynybai, atgrasymui, o karui. Žinome Kinijos nervingo rūpesčio zoną, pasirengimus sausumoje ir ypač jūroje, ir žinome valstybę, kuri pirmoji tokio smūgio laukia. Nesunku numatyti, kokios kitos valstybės įsitrauktų į karinius veiksmus.

O štai viena valstybė be užuolankų ir dekoratyvinių frazių apie gynybą tiesiogiai įsipynė į pavojingą dideliu karu dvelkiantį žaidimą. Tai Turkija. NATO narė, neaušindama burnos gudrioms frazėms, ne tik žodžiais palaiko Azerbaidžaną ginkluotame susirėmime su Armėnija dėl Kalnų Karabacho. Moderni Turkijos gamybos karinė ginkluotė dalyvauja konkrečiose kautynėse. NATO vadovybė nei komentuoja, nei savo narei pastabas sako, ES taip pat tyli. Todėl, kad Europoje šeši milijonai turkų ir R.T. Erdogano ranka ant tūkstantinių pabėgėlių krano?

Baigiantis praėjusiam amžiui buvome pradėję tikėti, jog imperijų epocha pasibaigė kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu. Deja, imperijos idėja ir praktika atgimė V. Putino valdomoje Rusijoje, o Turkijoje – tik istorijos vadovėliuose užtinkama senovė – svajonė apie naują osmanų galybę. Gerai prisimenu neseną laiką, kai Lietuvos politikai entuziastingai svarstė Turkijos galimybę tapti ES nare.

Dažnai nepaaiškinamus sveiku protu istorinius reiškinius bandoma suvesti į asmenybes – V.Putiną, R.T.Erdoganą, o kitoje planetos pusėje – net D.Trumpą. Teigiama, jog anksčiau ar vėliau vis tiek pasitraukus odiozinėms figūroms viskas atsistos į normalias vėžes. Taip, asmenybių vaidmuo labai svarbus, bet joms pasitraukus iš politikos mažai kas pasikeičia.

Konfliktų, agresijos ir karų priežastys yra gilesnės ir visuomenės mokslui iki galo dar nežinomos.

Net jeigu Azerbaidžano ir Armėnijos vadovai staiga nuspręstų sėsti ne prie tariamo, o prie tikro derybų stalo, jie to padaryti negalėtų, nes jau yra savo visuomenių įkaitai. Manymas, jog dėl konfliktų ir karų kalti politikai, tik iš dalies teisingas. Ar tai reiškia, jog laužas Kalnų Karabache neužgesinamas? Užgesinamas, bet tik laikinai. Laikinai gali tęstis ir kelis dešimtmečius.

Konfliktams spręsti reikalingas tarpininkas. Kas juo gali būti tarp Azerbaidžano ir Armėnijos? Nors ne visada derybų tarpininkas yra taikos apaštalas, visų akys dėl laikinos taikos Kalnų Karabache krypsta į Rusiją, nors tai galėtų būti ir JAV, ir Prancūzija.

Deja, dėl neaiškios kilmės vidinių problemų (ne vien dėl D.Trumpo asmenybės) JAV iki kitų metų pradžios negalės aktyviai dalyvauti sprendžiant tolimo krašto problemas. Prancūzija kol kas, atrodo, pati nenori veltis. Kaip elgsis Rusija? Akivaizdu, kad ji nenori konfliktuoti nei su Turkija, NATO nare, nei juo labiau su Azerbaidžanu, o Armėnijos atžvilgiu turi sutartinių įsipareigojimų saugumo klausimais. Rusijos propagandininkai įkyriai kartoja, jog Vakarai vangiai reaguoja į Turkijos veiksmus, nes nori sudaužti kaktomis Rusiją ir Turkiją.

Mano manymu, Rusija sieks aukščiausiu tarpininkavimo lygiu, dalyvaujant V.Putinui, pasiekti pozityvaus rezultato pasikvietus Azerbaidžano ir Armėnijos vadovus į Kremlių. Nesėkmės atveju lieka jėgos kelias. Rusijos karinė bazė gali atsirasti Kalnų Karabache. O po to, kol dar pavyks išlaikyti kėdėje A.Lukašenką, – ir Baltarusijoje.

Taigi pandemija – savo keliu, kova su ja – nei broliška, nei draugiška, o visa kita eina įprastiniu konfliktinės politikos šunkeliu. Kreivų santykių tarp valstybių nei pandemija, nei karstas neištaisys.