Saločiuose gyvenantis 86 metų Pranas Stankevičius turi atsakymą maža pensija besiskundžiantiems pensininkams – nemokate elgtis su pinigais.
Keistuoliu vadinamas pensininkas tai įrodė savo pavyzdžiu: per trejus metus iš santaupų savo sodyboje įrengė Lietuvos prezidentų alėją, kurioje įamžinti visi šalies vadovai.
10 tūkstančių eurų idėjai įgyvendinti išleidęs vyras pats pripažįsta į meną nepretenduojantis, nes tikro skulptoriaus pasamdyti ir skulptūrų iš žalvario ar bronzos užsakyti nėra pajėgus. Todėl salotiškis darbą patikėjo antkapius darančiam Joniškėlio meistrui.
Netoli sienos su Latvija esančiuose Saločiuose surasti P.Stankevičiaus sodybą nėra sunki užduotis.
Greta Šv.Juozapo bažnyčios esantį triaukštį namą žino kiekvienas vietinis gyventojas. O atpažinti sodybą padeda ir prie vartų įsitaisiusi liūtų skulptūrų pora.
Kaip paaiškėjo vėliau, vieną liūtą šeimininkas pastatė sau, kitą – žmonai Eleonorai.
Žengiant trinkelėmis grįstu taku sodybos link apima keistas jausmas, nes abipus tako išrikiuotos vienodos juodos šlifuoto granito plokštės su iškaltais Lietuvos prezidentų atvaizdais, jų gimimo, o kai kurių – ir mirties datomis.
Tarp milžiniškų tujų esančioje paūksmėje vietos atsirado ir Lietuvos valstybės šimtmečiui, vietos Sąjūdžio grupei, šeimininko tėvui vyresniajam puskarininkiui Kaziui Stankevičiui, pirmą valstietišką ūkį Pasvalio rajone įkūrusiam Petrui Mačėnui.
„Žinau, kad didelių menų čia nėra, bet mano tikslas – priminti Lietuvos ir Saločių istoriją“, – su šypsena kalbėjo svečią pasitikęs P.Stankevičius.
– Kaip apskritai kilo mintis savo sodyboje statyti paminklus Lietuvos vadovams? – paklausiau šeimininko.
– Pirmiausia užsakiau akmenį Lietuvos valstybės šimtmečiui.
Tais pačiais 2018 metais pastačiau paminklą savo tėvui K.Stankevičiui, kuris kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Tada kilo mintis įamžinti pirmąjį prezidentą Antaną Smetoną, vėliau nusprendžiau pagerbti visus iki sovietų okupacijos buvusius vadovus Aleksandrą Stulginskį ir Kazį Grinių.
Visi jie išrikiuoti vienoje alėjos pusėje, o atkurtos Lietuvos vadovai – kitoje, nes vėliau nutariau, kad reikėtų ir dabartinius pagerbti.
Čia pat įamžinti ir Saločių sąjūdininkai, netrukus bus paminklas Nepriklausomybės paminklą atstačiusiems žmonėms. Visi bus pagerbti.
– Ar nebuvo dvejonių, kad ne visi bus patenkinti tokia iniciatyva? Juk paminklai pastatyti ir gyviems politikams.
– Tai nėra bandymas pasijuokti, todėl neturėtų įsižeisti. Norėjau pagerbti mūsų valstybei svarbius žmones.
Kaip sakoma, kiekvienai galvai – savas protas.
– Ar aplinkiniai nevadina tokios iniciatyvos keista?
– Man nerūpi, ką kalba. Jaunesni pasukioja pirštą ties smilkiniu, kad mano galvai kažkas negerai.
Vyresni supranta, kad taip rodau pagarbą istorijai, noriu ją įamžinti.
Jūs pavaikščiokite po Saločius ir paklausinėkite, kas buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, kada jis valdė šalį.
Pamatysite, žmonės nežino svarbiausių istorinių faktų ir datų!
Tikiuosi, kad mokytojai čia veš vaikus ir rengs pamokas. Kaip matote, vartai net neuždaryti.
– Ar negaila išleistos krūvos pinigų?
– Tikrai ne. Juk man nebedaug beliko gyventi.
Namą pasistačiau prieš 40 metų, prieš 15 metų susimokėjau Kėdainių krematoriumui už palaikų kremavimą, turiu nusipirkęs urną, prie Prezidentų alėjos įsirengiau vietą jai įbetonuoti.
Esu pasirūpinęs visais sodybos kadastriniais matavimais, parašęs testamentą, kad namiškiams nereikėtų lakstyti ir rūpintis.
Kiti pasakytų, kad pinigus verčiau atiduočiau klebonui. Bet jis tik tarpininkas, ir tikrai nežinau, ar investuos į mano pomirtinį gyvenimą.
Be to, niekas nežino, kokia valiuta galima atsiskaityti danguje ar pragare. (Juokiasi.)
– Save laikote turtingu pensininku?
– Turbūt klausiate, kiek tai kainavo? Viskam per trejus metus išleidau 10 tūkstančių eurų. Tai – tikrai dideli pinigai, bet ir pensiją gaunu nemažą – 570 eurų. Jei pensiją padidins žadėtais 9 proc., bus 620 eurų.
Pagal specialybę esu ekonomistas, baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją, dabartinį A.Stulginskio universitetą, todėl visada viską apskaičiuoju.
Kitiems tai kainuotų daugiau, o aš daug ką darau pats – pamatus lieju, apdailą atlieku. Tik užkelti akmenį vienam per sunku, todėl kaimyno pagalbos prašau.
Pažiūrėkit, viskas sodyboje mano rankomis daryta, todėl per gyvenimą tikrai daug sutaupiau.
– Kas nusprendė Lietuvos prezidentus įamžinti ant antkapinio akmens?
– Žinau, kad tai nėra didelis menas, kad akmuo – ne taurusis metalas. Darau taip, kaip leidžia kišenė.
Meistrą susiradau internete – ieškojau, skaičiau, apsistojau ties paminkladirbiu iš Joniškėlio. Jis – dinastijos atstovas, nes paminklus darė ir jo senelis, ir tėvas.
Prezidentų atvaizdus irgi susiradau internete.
Nuotraukų ten daug, rinkausi ilgai, kad neatrodytų kaip pajuoka.
Prezidentas turi atrodyti kaip tautos viršininkas!
– Kuris prezidentas jums pačiam arčiausiai širdies?
– Nemėgstamo neturiu nė vieno. Visus gerbiu, nes išrinkti Lietuvos žmonių.
Nesakau, kad tautos, nes mažai žmonių nueina į rinkimus, todėl būdamas valdžioje skirčiau 1000 eurų baudas už neatiduotą balsą.
Kadangi žmonės rinko, pastačiau paminklą ir per apkaltą nušalintam Rolandui Paksui. Nes jis – irgi mūsų istorija.
Kai kas klausia, kodėl įamžinau Vytautą Landsbergį. Atsakymas paprastas – jis vienu metu atliko visas prezidento pareigas.
Esu sąjūdininkas, pagerbiau savo viršininką, su kuriuo buvau susitikęs 1989 metais.
Tačiau labiausiai patinka Valdas Adamkus. Jis aukštos vidinės kultūros, tikras inteligentas.
– Viena vieta alėjoje dar stovi tuščia. Kam skirtas akmuo bus užkeltas ant šių pamatų?
– Yra paminklas vietiniams Sąjūdžio vadovams, todėl atskirai pagerbsiu visus kitus – sąjūdininkus, žmones, kurie atstatė žuvusiems už Nepriklausomybę skirtą paminklą.
Tai bus paskutinis darbas, nes greičiausiai nebesulauksiu nei gerovės valstybės, nei naujo prezidento.
Pastatęs paskutinį galėsiu keliauti į Kėdainius.
Sakoma, kad žemėje atlikus visus darbus jau galima ir į aną pasaulį.
Paskutinis paminklas bus brangiausias – kainuos 1500 eurų, nes reikia surašyti 53 sąjūdininkų pavardes. Vieną raidę iškalti kainuoja 1,5 euro.
– Bet dauguma pensininkų sako, kad vos įstengia galą su galu sudurti, o jūs statote paminklus. Kodėl?
– Pensijos nėra mažos, man užtenka ir lieka.
Aš jau dvidešimt metų rašausi visas išlaidas. Sąsiuvinyje yra keturios eilutės: išlaidos maistui, buičiai, automobiliui ir augintiniams – šuniui bei katinui.
– Kiek per mėnesį jums pakanka maistui?
– Eurais viskas brangiau, nei buvo litais. Tačiau maistui per mėnesį 50 eurų yra sočiai.
Anksčiau savąja „Audi“ pravažinėdavau apie 100 litų, dabar – irgi panašiai.
Važiuoju maisto pirkti į Biržus, nes apskaičiavau, kad ten viskas pigiau ir žmonėms, ir gyvūnėliams. Va, Biržuose batoną nusiperku už 19 centų, o Saločiuose pigiausias – 35 centai!
Kaimo parduotuvėje net pastovėjusios duonos nenukainoja.
Gyvenu puikiai – ir dušo kabiną turiu, ir masažinę vonią.
Kai tik noriu, guluosi, ir masažuoja.
– Ar bandėte gauti prezidentų ar jų artimųjų leidimą? Ką darysite, jei įamžintieji ar jų giminės papriekaištaus?
– Iš tikrųjų leidimą turiu tik vienam, iš mūsų ūkininko, o kitų ponų neatsiklausiau.
Jei atvažiuos, sakykim, Dalia Grybauskaitė ir paklaus, kodėl paminklą jai pastačiau, pasiūlysiu pasiimti ir išsivežti.
Ne pasijuokti, o pagerbti norėjau. Kaip sakoma, kiekvienai galvai – savo protas.
– O žmona nepyksta, kad ne šeimai skiriate pinigus?
– Oi, ne, mano simpatija nesibara. Levutė tik nenorėjo, kad prie vartų stovintiems liūtams vardus surašyčiau. Nes vienas liūtas esu aš, o kitas – šeimininkė.
„Nebūk pasiutęs“, – sakė Levutė.
– Sakėte, kad paminklas sąjūdininkams – paskutinis jūsų darbas. Nebeturite susiplanavęs kitų?
– Namuose tvarkausi archyvą, darau muziejėlį. Turiu sukaupęs daug istorinės medžiagos.
Tarp eksponatų – tris dešimtmečius tarnavęs VAZ-2011.
