Politikos švytuoklė pakrypo dešinėn, nelauktai gerai pasirodė liberalai, nors Vakaruose pastaraisiais metais jie gerokai išbarstė populiarumą, nesusigrąžino pozicijų socialdemokratai, kurie ir stiprios kairiosios politikos Europos šalyse išgyvena ne geriausias dienas. Prie skilusios geldos liko ir visokių spalvų populizmo vėliavomis apsikaišę nacionalistai, o kitur jie grėsmingai kelia galvas.
Gal ir nėra blogai, kad europinės politinės mados neaiškiai atsispindi Lietuvoje. Turbūt iškreiptai, prieštaringai – lyg ir yra šiokių tokių panašumų, bet lyg ir viskas kitaip.
Numojus ranka, būtų galima pasakyti: patys nesuprantame, ką darome – skundžiamės didžiule socialine nelygybe, o balsuojame už dešiniuosius, kurie kaip velnias kryžiaus bijosi progresinių mokesčių, didesnio turto ir kapitalo apmokestinimo, gausesnio šalies pajamų perskirstymo per biudžetą.
Nepatenkinti rinkimų rezultatais politikai ir jų rėmėjai gali pasiguosti šventu tapusiu teiginiu: rinkėjai visada teisūs. Ir tikėtis, kad bent antrajame rinkimų ture rinkėjai vėl bus teisūs, bet jau kitaip – dosnesni jiems ir šykštesni varžovams.
Kas valdys Lietuvą – dešinieji ar kairieji – dar nėra visai aišku, nors nereikia remtis nė tikimybių teorija, kad nuspėtum, kuri kryptis turi daugiau galimybių.
Aišku ir tai, kad ir kas ateityje valdytų Lietuvą, tikimybė lietuviams pelnyti Nobelio premiją vis vien visada bus artima nuliui.
Suprantu, kad dabar tai lietuviams rūpi mažiausiai. Nelabai rūpėjo ir anksčiau. O man kažko vis rūpi. Tai ir dainuoju savo dainą. Seniai labai norisi, kad bent vienas Lietuvos pilietis, o ne tik litvakas ar šaknų mūsų žemėje turintis amerikietis ir iš lietuvių bajorų kilęs lenkas pagaliau būtų apdovanotas Nobelio premija.
Šįmet atrodytų pirmąkart buvome taip arti jos ir... Šnipštas. Ne mažiau pikta nei po rinkimų sužinoti, kad tavo remta partija beviltiškai prakišo. Kaip sakė vieno populiaraus rusų filmo personažas, ne dėl savęs, o dėl tėvynės apmaudu.
Visiškai pritariu Vilniaus universiteto (VU) prorektorei E.Sužiedėlienei, apgailestavusiai, kad V.Šikšniui nebuvo suteikta chemijos Nobelio premija. Nors nieko nenutuokiu nei chemijoje, nei juo labiau – kaip jo su kolegomis sukurta technologija leidžia itin tiksliai redaguoti DNR, jaučiu ne protu, o širdimi: tai neteisinga!
Nobelio mokslo premijų istorija rodo, kad paprastai ji dalijama 2-3 kokio nors naujo atradimo pirmeiviams. Buvo galima tikėtis, kad ir 2020 metais taip nutiks, o tarp trijų chemijos nobelininkų išgirsime ir V.Šikšnio pavardę.
Chemijos mokslininkai prognozavo, kad tai visiškai realu, nes jis drauge su prancūze E.Charpentier ir amerikiete J.A.Doudna 2018 metais už jų vienu metu atrastą DNR redagavimo technologiją jau buvo pagerbtas prestižine Kavli premija, nors, aišku, ir neprilygstančia Nobelio apdovanojimui.
Kavli premijos nepagailėta ir lietuviui, o Nobelį skyrė jau tik prancūzei ir amerikietei. Priežastys, žinoma, neskelbiamos.
Tačiau spėlioti turime teisę ir net neįtarinėdami Nobelio premijų komiteto kokia nors sąmoninga diskriminacija, įtikinamiausia atrodo versija, kad V.Šikšniui pakišo koją tai, jog jis – Lietuvos mokslininkas. Mažai žinoma šalis, kažkoks mokslo užkampis, nepalyginsi su JAV ar Prancūzija.
Tautybė turbūt neturėjo didelės įtakos – būtų V.Šikšnys atradimą padaręs kokiame JAV pirmojo dešimtuko universitete, ko gero, šiandien jau džiaugtųsi Nobelio premija. VU, deja, su Masačusetso, Stenfordo, Harvardo ar Kembridžo universitetais autoritetu varžytis negali – tai ir išmetami lengva ranka jo mokslininkai už Nobelio premijos borto.
Liūdniausia, būtų, jeigu tokia tikrovė pastūmėtų jaunus ambicingiausius mokslininkus savo ateitį sieti ne su Lietuva, o pirmiausia su didžiausia mokslo galiūne Amerika. Viltis viena – sutelkti jėgas ir lėšas, kad bent VU palypėtų kuo aukščiau tarptautinėmis mokslo prestižo kopėčiomis. Kitaip Nobelis niekada nesušvis Lietuvoje.
Juk pelnyti Nobelio taikos premiją joks Lietuvos pilietis neturi nė menkiausių galimybių. Kadaise galbūt galėjo tokios garbės sulaukti Sąjūdis, šiais laikais nebent tuo atveju, jei mūsų šalyje įsigalėtų A.Lukašenkos stiliaus diktatūra, nustebindama ir pašiurpindama visą Europą, o tada ją nuvertęs judėjimas ar lyderis gal sulauktų Nobelio komiteto dėmesio.
Panašios lietuvių galimybės laimėti ir Nobelio literatūros premiją. Ko gero, vienintelė reali proga buvo praleista iš karto po Antrojo pasaulinio karo, kai grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos B.Sruoga parašė unikalią atsiminimų knygą „Dievų miškas“, kurioje meistriškai supynė saviironiją, sarkazmą, juodąjį humorą su pasibaisėtinos realybės vaizdais.
Nieko panašaus nebuvo parašyta ne tik tada, bet turbūt ir iki šių laikų. Jei „Dievų miškas“ būtų buvęs iškart išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV ar Jungtinėje Karalystėje, Europai, dar neatsitokėjusiai nuo nacių lagerių baisybių, tokia knyga greičiausiai būtų padariusi didžiulį įspūdį ir gal šiandien B.Sruoga švytėtų Nobelio laureatų sąraše.
Lietuvos istorinis likimas tokį scenarijų padarė visiškai neįmanomą. „Dievų miškas“ iki 1956-ųjų nebuvo išleistas net ir Lietuvoje, o 1945 metais B.Sruoga dėl šios knygos sulaukė tulžingos kritikos, kaltinimų tyčiojimusi iš sovietinių karo belaisvių ir nacių aukų. Gal tai net pagreitino B.Sruogos mirtį – rašytojas mirė 1947 metais.
Šiuolaikiniams lietuvių rašytojams bent priartėti iki Nobelio premijos be galo sunku. Jie ne tik turėtų parašyti šedevrą, bet dar ir sudominti juo didžiąsias pasaulio leidyklas, sulaukti vertimų į anglų ir kitas labiausiai paplitusias kalbas, o viltis, kad lietuviškai išleista net ir puiki knyga savaime bus pastebėta milžiniškoje pasaulinės leidybos rinkoje, daugiau nei naivi.
Vadinasi, telieka tikėtis, kad kada nors atsiras Lietuvoje pasaulinį autoritetą išsikovojusių universitetų, kurie sugebės savo mokslininkų darbus pristatyti taip, kad net Nobelio komitetas nedrįstų jų ignoruoti apdovanodamas už panašų mokslinį indėlį amerikiečius, anglus ar prancūzus. Gal tada ir pasidžiaugsime pirmuoju lietuviu Nobelio premijos laureatu.
