Žmogus turi artimuosius, bet aiškėja, kad šiuo atveju, matyt, išties neprašauna tie, kas liudija, jog dažnas toks artimasis tik neįgaliojo pašalpų gviešiasi, o apie savo prievolę jam seniai užmiršo…
Žinia, yra dar tarnybos, bet čia jau prasideda įstatymų vingrybės, kurios pastarosioms negaili ne tik nurodymų kaip dirbti, bet ir… draudimų kištis į privatų gyvenimą. O situacijos įkaitais galiausiai lieka… vėl tie patys kaimynai.
Kaimynai pavargo nemiegoti
Saugiškių pasakojimas verčia traukyti pečiais. Kaimynystėje su sunkią negalią turinčiu vyru gyvenantys žmonės per du metus sako jau neapsakomai pavargę. Ir kaip kitaip, jei kasnakt priversti klausytis, jų žodžiais tariant, lyg agonijos ištiktojo šauksmų, cypimo ir nesibaigiančių kumščių smūgių į sieną.
Tas žmogus, anot kaimynų, gyvena su 70-mete mama, bet jiems jau seniai aišku, kad moteris nesugeba tinkamai pasirūpinti savo ligoniu. Anot kaimynų, nei jį tinkamai pamaitina, nei prausia. Greičiausiai ji ir pati per tuos keturis dešimtmečius sūnaus priežiūros tiesiog jau labai pavargo.
Per dvejus metus vyras nė karto nebuvo išvežtas į lauką, bent jau šalia gyvenantiems to matyti neteko. Pasakoja jie ir kitokių detalių, liudijančių, kad kaimynystė su sunkią psichikos negalią turinčiu vyriškiu išties pateikia labai nemalonių siurprizų ir vaizdų.
Pataria kviesti policiją
Kaimynai sako iki šiol nesėdėję sudėję rankų – ne kartą ėję į seniūniją, kreipęsi į medikus ir socialinius darbuotojus. Žodžiu, informavo visus, ką tik galėjo, o tiksliau – kam turėjo rūpėti toji situacija. Tačiau visos pastangos it žirniai nuo sienos nubyrėję. Jų žiniomis, vyro motina net ne visada tų tarnybų atstovus įsileidžia.
„Mums visi pataria kviesti policiją. Bet ką ji padės? Kokia prasmė kviesti pareigūnus, jeigu jie vis tiek atvažiuos ir išvažiuos, o žmogus liks namuose?.. Jis ir toliau gyvens taip pat, kaip iki šiol“, – sako kaimynai.
Jiems žinoma, kad kažkas iš artimųjų turi globoti tokį žmogų, vadinasi – ir gauti tai globai skiriamus pinigus. Tačiau tokią priežiūrą pavadinti priežiūra sako negalintys, nes šiuo atveju žmogus gyvena net blogiau, negu kitur šuniukai…
Žmonėms nesuvokiama, kodėl šis vyras nėra apgyvendinamas kokioje globos įstaigoje, kurių turime ir Šilutės rajone.
Bizūno imtis negali
Saugų seniūnijos socialinę sritį daug metų kuruojanti socialinė darbuotoja Daiva Kazlauskienė pasakoja, jog situaciją žino gerai. Vyras yra neveiksnus nuo gimimo, jam teismo sprendimu nustatytas globėjas. D. Kazlauskienė neneigia, kad tas globėjas savo pareigų tinkamai tikrai neatlieka.
„Daug kartų skambinome, važiavome, aiškinome ir vėl priminėme, kaip reikia prižiūrėti žmogų, kas daroma netinkamai. Pasakyti, patarti, pasiūlyti paslaugas, pagaliau tarpininkauti jas gaunant – tačiau tai ir viskas, ką mes galime, ne daugiau“, – sako socialinė darbuotoja.
Pasak jos, socialiniai darbuotojai neturi tokių galių, kurios priverstų artimuosius daugiau dėmesio skirti neįgaliam žmogui, už kurį gaunamos išmokos.
Apie kokią sumą kalbama? Pasak D. Kazlauskienės, apie daugiau negu minimalų atlyginimą. Tačiau nereikia pamiršti, kad už tuos pinigus neįgalusis turi būti ir gydomas, ir maitinamas. Jos nuomone, jeigu žmogus prižiūrimas tinkamai, tai nėra didelė suma.
Pasak D. Kazlauskienės, minimai šeimai ne kartą siūlyta sūnų ir brolį apgyvendinti ir globos įstaigoje, tačiau ir tokio sprendimo šeima vengia. Kito globėjo – ne šeimos nario – tokiam žmogui irgi nesurasi, niekas tokios prievolės nesiims. O senyva mama, akivaizdu, tikrai pavargo ir nebesugeba tinkamai rūpintis suaugusiu sūnumi.
„Tačiau kaip ten bebuvę, sprendimą turi priimti šeima“, – akcentuoja D. Kazlauskienė.
Kaimynams belieka tik viltis
Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis neslepia, kad oficiali neįgalaus saugiškio globėja yra Saugose gyvenanti jo sesuo. Tačiau ji negyvena kartu su artimaisiais, tad ir jos rūpesčio broliui akivaizdžiai trūksta. „Ir kalbėjom su ja, ir raštus, įspėjimus ne vieną jai rašėm, bet nereaguoja“, – sakė A. Šimelionis.
Aiškėja, kad neįgalus vyras jau porą metų yra įrašytas į eilę gauti paslaugas dienos globos institucijoje. Tikimasi, kad jis pritaps panašią negalią turinčių žmonių būryje. Šiuo metu eilėje jis jau pirmas, tad tikėtina, kad nebeilgai trukus galės dienas leisti institucijoje, prižiūrimas socialinių darbuotojų. Į kitas globos įstaigas eilės dar ilgesnės.
Tik ar tai palengvintų kaimynystėje gyvenančių žmonių dalią, kuriems išsimiegoti nepavyksta todėl, kad vyras smarkų triukšmą kelia naktimis? Juk vakare jis būtų parvežamas namo? Pasak A. Šimelionio, belieka tikėtis, kad galbūt turint galimybę bendrauti su kitais žmonėmis ir jo psichikos būklė kiek pagerėtų, būdamas užimtas dieną, naktimis ir jis miegotų.
Problema labai dažna
Tokia sunki situacija, pasak A. Šimelionio, toli gražu ne vienintelė rajone. Socialinės paramos skyriaus specialistams nuolat tenka spręsti panašias, su neįgaliųjų globa susijusias problemas. Ypač jos neretos ir sunkiai sprendžiamos šeimose, kur susikerta neįgalaus žmogaus prižiūrėti nenorinčių, tačiau į jam skiriamas išmokas pretenduojančių artimųjų interesai.
„Tada būna ypač nemalonu, neretai ir bylinėtis dėl netinkamos globos ir priežiūros tenka“, – sako Socialinės paramos skyriaus vedėjas.
