Tačiau vis tik pagrindinis klausimas, mano nuomone, yra kiek kitoks, nenuvertinant jau paminėtų. Ar tęs kairiojo centro koalicija darbus ir Lietuva toliau eis socialinės atskirties mažinimo bei gerovės valstybės keliu, ar ne?
Tie, kas įdėmiau stebi rinkimus, neabejotinai pastebi skirtumus tarp bent pagrindinių politinių jėgų siekių bei tikslų. Nors, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad beveik visi vienaip ar kitaip kalba apie socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo kokybės problemas, tačiau akivaizdu, jog dešiniųjų ar dešiniojo centro koalicija dabartinės politikos jokiu būdu netęstų.
Kodėl? Jie ir patys apie tai kalba, aršiai kritikuodami šios valstiečių žaliųjų, socialdarbiečių ir lenkų rinkimų akcijos valdančiosios koalicijos sprendimus. Ir ne tik dabar, pandemijos sukeltos krizės metu, balsuodami prieš papildomas išmokas vaikams, gydytojams, mokytojams, senjorams, nors, beje, lygiai tokius pačius sprendimus daro visos ES šalys. Jie nuosekliai bandė blokuoti beveik visus sprendimus, skirtus socialinei atskirčiai mažinti ir visos šios Seimo kadencijos metu – pradedant pensijų didinimu ir baigiant vaiko pinigais.
Kodėl mūsų dešinieji, konservatoriai, liberalai ir, kas keisčiausia, prie jų politiškai prisijungę opoziciniai G. Palucko socialdemokratai taip elgiasi? Juos itin neramina faktas, jog tokia kairiojo centro koalicijos ir S. Skvernelio Vyriausybės politika yra priimtina socialinės atskirties draskomai Lietuvai, o jie patys, dabartiniai opozicionieriai, aiškios socialinio solidarumo alternatyvos nepasiūlo. Gal būt ir todėl, kad tokios ir nėra. Todėl ir kalba netiesiogiai, sukdami propagandinius ratus aplinkui apie skolas, tariamą rinkėjų papirkinėjimą ir pan.
Juos itin neramina, jog žmonės lygina konservatorių ir liberalų elgesį 2008-9 m. krizės metu ir tai, kaip veikia dabartinė valdžia, kuri pirmiausia rūpinasi ne bankais ar makroekonomika, o žmonėmis. Socialinės jautros klausimas yra esminis – jei politinių partijų lyderiams svarbiau yra skaičiai, o ne žmonės, jų gyvenimai ir likimai, tai pasako beveik viską, kad ir kokia retorika besidangstytum.
Čia yra esminis skirtumas tarp dabartinės centro kairės ir centro dešinės, nors ir kruopščiai stengiamasi nuslėpti po įvairiausiais argumentais. Jiems pritaria ir dešinieji komentatoriai, gąsdindami žmones skolomis, tariamu pravalgymu ir pan. Jie nepasako, jog pandemijos sukeltos ekonominės krizės suvaldymas visoje Europos Sąjungoje šiandien yra visiškai kitoks, nei tai buvo prieš daugiau nei dešimtmetį bankų sukeltos finansinės krizės metu.
Pavyzdys, ES Atsigavimo fondas, pagal kurį Lietuva gaus beveik 2 mlrd eurų, kurių pusė turi būti panaudota žaliajam kursui bei skaitmeninei ekonomikai, o kita pusė turi būti nukreipta į socialinę sritį, atskirties mažinimą ir darbo vietų kūrimą. Ypač tokių darbo vietų, kurios padeda žmonėms, esantiems skurdo rizikos zonoje, gauna mažiausias pajamas. Beje, ir žaliasis kursas bei skaitmenizacija taip pat turi daugybę svarbių socialinių aspektų ir labai svarbu, kad būsimoji valdžia būtų tam atidi.
Ypač svarbu, o gal ir lemiama – kokio nusiteikimo bus kita valdančioji koalicija, kaip investuos ir visą kitą ES paramą, pamirš ar ne skurdo mažinimo kryptį. Dabartinė valdančioji koalicija jau įrodė, jog yra socialiai jautri jau ir dabar realiais sprendimais, tokia būtų ir ateityje. Dešinieji, akivaizdu, po įvairiausiais lozungais ir pretekstais kreips šalį kitur, tarnaus kitokiems tikslams.
Todėl svarbiausias ir pagrindinis šių rinkimų klausimas ir yra toks, nuo kurio pradėjau – ar tęs centro kairės koalicija pradėtą socialinės atskirties mažinimo bei gerovės valstybės kūrimo, ką palaiko ir Prezidentas G. Nausėda, kursą. Dešinioji alternatyva, kad ir kaip ją apipintumei įvairiausiais argumentais, akivaizdu, suktų kitokiu, nesunku nuspėti – dešiniuoju keliu.
Gediminas Kirkilas, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas
