Kita vertus, gal politikas turi panašumo su menininku? Ar iš tiesų viešųjų reikalų tvarkymo procesas yra menas? Kiek pažįstu gerų menininkų, jie visi jautrūs žmonės. Ir tai ne privalumas, labiau trūkumas, bet šis jautrumas – pagrindinis menininko kontaktinis kanalas su tikrove, su išore, pagaliau ir su savimi.
Politikas, geras politikas, negali būti jautrus žmogus. Nuolatinis gyvenimas viešumoje, žiniasklaidos rentgenas, apkalbos, pašaipos, intrigos, pagaliau suvokimas, kad iš tiesų nieko negali padaryti, kad per rinkimus žarstyti pažadai – tik pernykščių lapų krūva, jautrų žmogų tiesiog sudegintų, jis prasigertų, negalėtų miegoti be vaistų, išprotėtų, susirgtų, nusižudytų, o politikas – ne. Jis nusipurto visa tai kaip žąsis vandenį ir eina į kitus rinkimus ir lyg niekur nieko vėl mala tą patį mėšlą, o jeigu nesiseka – pakeičia partiją, pažiūras, jeigu reikėtų, pakeistų ir lytį, ir visa kita. Taigi politikas paprasčiausiai negali būti jautrus žmogus, vadinasi, kito žmogaus vargą, skausmą, nerimą jis gali suvokti tik teoriškai, tik kaip galimybę, tikrovę, kurios pats neišgyvena, nepatiria. Vadinasi, politikas ne menininkas.
Kita vertus, politikas, kaip ir menininkas, naudoja tam tikras stilistines priemones, pavyzdžiui, metonimiją, kai dalis atstovauja visumai. Kai menininkas sako „aš“, net jeigu galvoja tik apie save, vis dėlto mes suprantame, kad kalba apie žmogų apskritai, apie milijardus žmonių; kai jis tapo žmogų ar tik jo batus, kai kuria personažą ir pan., mes suprantame, kad tai ne pats menininkas, kad tai mūsų būties fragmentas, modelis, užuomina apie tai, kas yra žmogiškumas apskritai. Kai politikas sako „mes gyvensime geriau“, dažniausiai, bent Lietuvoje, suprantame jį atvirkščiai: politikas kalba ne apie didelį skaičių žmonių, jis kalba apie save ir savo klaną. Akivaizdus skirtumas.
O štai polinkis turėti paslapčių, neatskleisti visos tiesos iš tiesų bendras menininkui ir politikui.
Meno kūrinys turi turėti šiek tiek paslapties, menininkas negali visko atskleisti iki galo, kitaip tariant, ne viskas turi būti pasakyta, suvokėjas pats turi suprasti, papildyti, užbaigti meno kūrinį. Kaip su politika? Žinome, kad pinigų yra tiek, kiek yra, ir kad kita valdžia, kiti politikai gali tik paskirstyti kitaip, bet tuos pačius pinigus, tą pačią sumą. Tuomet senuosius norintys išstumti naujieji politikai griebiasi gudrybės: ištrauksime iš šešėlio krūvą pinigų, sako jie, tik išrinkite mus, ir mes iš karto ištrauksime... Gana nešvankūs mainai: jūs mane išrinksite, o aš tada jau ištrauksiu... O kaipgi „viskas dėl Lietuvos“? Gal būtų galima ištraukti jau dabar? Juk visa tai bendram labui? Deja, jokio bendro labo nėra.
Vertybių kategorijoje politikas ir menininkas skiriasi kardinaliai. Menininkas vertybes suaktualina, prikelia iš mirusiųjų (amžinosios vertybės visuomet šiek tiek negyvos), vartodami jo kūrinį mes tas vertybes iš naujo išgyvename (arba ne), o štai politikas apie vertybes tik kalba. Ir kuo daugiau jis apie jas kalba, tuo labiau jos pinga, tuo labiau kompromituojamos. Padorumo turintis menininkas žino, kad žmogų laimingą galima padaryti porai valandų, politikas žvelgia į mus iš ekranų, iš reklaminių skydų ir sako: padarysiu jus laimingus visam gyvenimui. Tik narkotikų platintojas ir politikas gali žmogui žadėti tokią laimę.
Iš politiko niekad nesulauksi subtilumo ir jautrumo. Menininkas kovoja su banalybe, klišėmis, kenčia negalėdamas rasti autentiško stiliaus, tyli metų metus, nes žino, kad negali kartoti to, kas jau pasiekta, politikas atvirkščiai – jo ginklas klišė, jo stilius banalybė, jis turi įtikti kuo didesnei masei, o tai reiškia prastą, labai prastą skonį.
Vokietijos imperijos kancleris Otto von Bismarckas sakė, kad politika yra menas to, kas įmanoma. Daugiau nei po pusės šimto metų visuomenės veikėjas, intelektualas Johnas Kennethas Galbraithas pakoregavo jo mintį: politika nėra menas to, kas neįmanoma, politikui tenka rinktis iš to, kas katastrofiška, ir to, kas nemalonu.
Deja, kartais ir rinkėjams lieka tik tokie pasirinkimai: katastrofiška arba nemalonu.
