Dešimtys šalies bendrovių su nerimu stebi, kuo baigsis Apeliacinio teismo byla, kurioje prokuratūra mėgina įrodyti, kad koncernui „Icor“ priklausanti įmonė „City Service“ nepagrįstai praturtėjo.
Kuo čia dėtos kitos įmonės? Mat jos irgi panašiai bendradarbiavo su valstybės institucijomis, todėl greičiausiai ir joms tektų susimokėti, jei tik užsimanytų prokurorai arba tos valstybinės įstaigos.
Naujo modelio privalumai
Prieš penkmetį tuometis energetikos ministras Rokas Masiulis, žinomas kaip buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės favoritas, išliaupsino naujovę – ESCO („Energy Service Company“) modelį, taikomą daugelyje Vakarų valstybių.
Pagal šį modelį ESCO paslaugos teikėjas yra privati bendrovė, kuri investuoja į materialines bei organizacines priemones, padedančias gerinti užsakovo pastato energinį efektyvumą.
2014 metais Vyriausybė, siekdama vykdyti ES duotus įsipareigojimus iki 2020-ųjų pasiekti minimalius viešųjų pastatų energinio naudingumo reikalavimus, patvirtino Viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programą. Ja buvo įtvirtintas ir energijos taupymo paslaugų teikėjo (ETPT) dalyvavimas renovuojant viešuosius pastatus ar vykdant juose energijos efektyvaus vartojimo projektus.
Programai finansuoti 2015 m. pradžioje buvo įsteigtas Energetinio efektyvumo fondas (ENEF), o valdžios įstaigoms, siekiančioms pasinaudoti šio fondo lėšomis, taikyti ETPT rekomendavo tuometis ministras R.Masiulis.
2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymu R.Masiulis patvirtino Teikėjo atrankos energijos taupymo paslaugų teikimui viešosios paskirties pastate skelbiamų derybų būdu sąlygas.
Tuometis ministras rekomendavo būtent jomis vadovautis įgyvendinant valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių šildomų arba vėsinamų administracinės, kultūros, mokslo, sporto, gydymo, specialiosios ir gyvenamosios (vaikų namai, prieglaudos, globos namai) paskirties pastatų energinio efektyvumo didinimo projektus.
Pagal ESCO modelį, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija, neturinti pakankamai lėšų savo pastatuose naujovėms įdiegti, kad jie sutaupytų kuo daugiau energijos, sudaro sutartį su tokias paslaugas teikiančia įmone, o ji investuoja pati.
Pastato valdytojas moka tik už energetinę paslaugą, todėl jam nereikia rūpintis nei projekto finansavimu, nei įgyvendinimu. Kadangi investuotojo pelno marža priklauso nuo energijos sutaupymo, ESCO modelis skatina pasiekti kuo didesnį energijos sutaupymo efektą.
Pagrįstai manoma, kad pastato energijos taupymo projektų vykdymas ir paslaugų įsigijimas pagal ESCO modelį yra pranašesnis už tradicinį, kuris negarantuoja ilgalaikio ir realaus energijos sutaupymo.
Kol galioja sutartis, verslininkai investuotas lėšas atgauna iš energijos sutaupymo. Pasibaigus sutarčiai jie pasitraukia, o užsakovui lieka kokybiškas ir taupus statinys.
Taigi turėtų laimėti abi pusės. Pasirodo, ne visuomet.
Užkliuvo prokurorams
Sostinės savivaldybė tokią sutartį dėl švietimo įstaigų šilumos ūkio priežiūros sudarė su „City Service“.
Net ir jai pasibaigus viskas atrodė gerai, nes dėl įdiegtų sprendimų pavyko sutaupyti apie 20 mln. eurų. O nauda lieka ir toliau, nes niekas sumontuotos įrangos neišsigabeno.
Nepaisant to, prokurorams užkliuvo pagal ESCO modelį 2002 m. birželį ir 2010 m. lapkritį „City Service“ su Vilniaus savivaldybe pasirašytos sutartys. Remiantis jomis, „City Service“ privalėjo prižiūrėti sostinės mokyklų ir darželių šilumos ūkį.
Sutartyje verslininkai taip pat įsipareigojo garantuoti konkurso būdu sutartą energijos išteklių kiekį ir užtikrinti higienos normatyvus.
Visą sutarties laikotarpį ir daugiau kaip 4 metus jam pasibaigus sostinės savivaldybė bendrovei „City Service“ jokių priekaištų neišsakė: nei dėl sutarties vykdymo, nei darbų kokybės, nei dėl higienos normų.
Situacija apsivertė aukštyn kojomis, kai „Icor“ koncernas, kuris valdė „City Service“, dar 2014-aisiais D.Grybauskaitės metiniame pranešime buvo įvardytas kaip grobuonis, apiplėšinėjantis žmones ne prasčiau nei rusiškasis „Gazprom“.
Todėl ir dėl energijos taupymo projektų „City Service“ iškart buvo įmesta į prezidentei paklusnios teisėsaugos mėsmalę.
Estafetę perėmė teisėjai
Tiesa, prokurorams nelabai sekėsi – visas iš piršto išlaužtas baudžiamąsias bylas teko nutraukti. Kai nepavyko verslo kriminalizuoti, pabandyta pateikti civilinį ieškinį. Atrodė, kad ir čia viskas baigsis niekuo – juk žala nepadaryta.
Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Radzevičienė, jau turėjusi skelbti sprendimą, kuriuo greičiausiai būtų ieškinį atmetusi, nutarė skirti ekonominę ekspertizę. Galbūt šitaip teisėja išsprendė konfliktą su savo sąžine, nes netrukus prezidentės buvo paskirta dirbti Apeliaciniame teisme.
Estafetę perėmė Renata Volodko (sutapimas – būtent D.Grybauskaitė ją paskyrė į Vilniaus apygardos teismą), anksčiau daugiausia nagrinėjusi skyrybų bylas.
Savivaldybė su „City Service“ ir prokuroru Ernestu Vainu tuo metu buvo sutarusi pradėti mediacijos procesą ir ginčą išspręsti taikiai. Tačiau atvykęs į teismą prokuroras jau buvo spėjęs pakeisti nuomonę ir pradėti derybų nesutiko.
R.Volodko netruko paskelbti sprendimą – verslininkai privalo sumokėti 10 mln. eurų. Už kokius nusižengimus, advokatai taip ir nesugebėjo suvokti, todėl su skundu kreipėsi į Apeliacinį teismą.
Visi verslininkų skundai buvo atmesti, mediacijai nepritarta.
Nors argumentai, jog Vilniaus savivaldybei buvo padaryta kokia nors žala, visiems pasirodė esantys niekiniai, nuspręsta, kad galbūt „City Service“ nepagrįstai praturtėjo.
Jei kalba suktųsi vien apie „Icor“ koncernui priklausančią įmonę ir politinius nurodymus su ja susidoroti, tai nieko nestebintų. Juk būtų ne pirmas kartas, per D.Grybauskaitės valdymo dešimtmetį tai tapo įprasta praktika.
Taupymo būdas – įprastas
Tačiau šiuo atveju, jei Apeliacinis teismas priims prokurorų siūlomą sprendimą, bus atverta tikra Pandoros skrynia. Juk valstybėje jau įgyvendinti ir tebevykdomi projektai pagal ESCO modelį skaičiuojami dešimtimis, investicijos siekia šimtus milijonų eurų.
Šitaip taupyti energiją nusprendė ir Policijos departamentas, ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, ir kai kurie „Sodros“ skyriai, ir daugybė kitų valstybės ar savivaldos institucijų. Su jomis bendradarbiauja ne „City Service“, bet kitų savininkų valdomos šalies bendrovės. Skirtumas tik tas, kad jos, atrodo, nebuvo užsitraukusios buvusios prezidentės rūstybės.
Tačiau tokioms bendrovėms dabar labiausiai ir neramu. O jei dėl politinių užmačių iš jų bus imta reikalauti kompensuoti visas išlaidas, kurios viršija panaudotų medžiagų kainas, tarsi darbo sąnaudų nebūtų buvę jokių? Neatmestina, kad tuomet ne viena žinoma kompanija bankrutuotų.
Keistoje pozicijoje atsidūrė ir valstybinės institucijos, pagal sudarytas sutartis sąžiningai dirbančios su verslo organizacijomis.
Tarp pagrindinių ieškinio argumentų skambėjo ir toks, jog „City Service“ privalėjo nesilaikyti sutarties sąlygų ir prašyti, kad savivaldybė apmokėtų tik dalį patirtų išlaidų. Taip iš principo diskredituojama valstybinių institucijų veikla.
Stebint šį teismo procesą natūraliai kyla klausimas: ar tikrai Lietuvoje reikia vykdyti pasirašytas sutartis?
Žlugtų pažangi praktika
Jei Apeliacinis teismas patenkintų ieškinį, būtų sukurtas precedentas nutraukti visas mūsų šalyje pagal ESCO modelį įgyvendinamų projektų sutartis. Ne vien nutraukti, bet ir paskatinti anksčiau tokius projektus įgyvendinusias įstaigas per teismą reikalauti lėšų, sumokėtų konkursų laimėtojams, kurie sėkmingai vykdė energijos vartojimo efektyvumo projektus.
Tai būtų tarsi signalas žlugdyti šiuo metu pagal ESCO modelį įgyvendinamus energijos taupymo, tiekimo bei visuomeninių pastatų rekonstrukcijos projektus. Ar investuotojai ir toliau dalyvautų tokiuose ES teigiamai vertinamuose projektuose? Vargu.
Stebina ne tik tai. Tuo pat metu, kai teismuose nagrinėjamos tokios bylos, efektyvus energijos naudojimas išlieka vienas prioritetinių ES ir Lietuvos energetikos strateginių tikslų. Šalies valdžia ypač skatina įgyvendinti energiją tausojančius projektus viešuosiuose pastatuose. O tarp pagrindinių būdų tokiems projektams įgyvendinti įvardijamas būtent ESCO modelis.
