Viešojoje erdvėje netyla kalbos apie aukštas pareigas einančius kandidatus į parlamentą ir jų dalyvavimą politinėje agitacijoje. Kyla klausimas, kaip atskirti, kada aukštas politines ar valstybines pareigas užimantis asmuo kalba apie profesinius reikalus, o kada jis jau užsiima politine agitacija.
Tiek Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) atstovų, tiek politinės komunikacijos ekspertų teigimu, atskirti, ar skleidžiama įprastinio pobūdžio informacija apie kandidato profesinę veiklą, ar politinė reklama, yra išties nemenkas iššūkis. Tačiau su situacijomis, kai dalis kandidatų dėl savo profesinės ar kitokios veiklos rinkiminėje agitacijoje užima privilegijuotas pozicijas, susiduriama visame pasaulyje.
Skirtis – išties sudėtinga
VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė pripažino, kad tikrai nemažas iššūkis atskirti, ar skleidžiama įprastinio pobūdžio informacija apie kandidato profesinę veiklą, ar politinė reklama. Todėl, pasak jos, kiekvienas galimai politinės reklamos atvejis vertinamas, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, tai yra: turinį, grafinį apipavidalinimą, paskelbimo aplinkybes ir panašiai.
„VRK jau daugiau nei 10 metų leidžia Rekomendacijas dėl politinės reklamos kampanijos laikotarpiu, kuriose pateikiama nuomonė, kas laikoma ir kas nelaikoma politine reklama. Šios rekomendacijos atnaujinamos prieš kiekvienus rinkimus, atsižvelgiant į ankstesnių rinkimų patirtį ar priimtus teisės aktų pakeitimus.
Taip pat šios kampanijos metu VRK patvirtino Savikontrolės klausimyną politikams „Kaip atskirti, ar planuojama skelbti informacija nėra politinė reklama, ar vykdoma veikla nėra rinkėjų papirkimas?“, – bandymus sureguliuoti politinės reklamos skelbimo procesus aptarė L.Matjošaitytė.
Situacija, kurios nepakeisi
„Politikai, kurie užima tam tikras pareigas, gauna papildomą viešumą ir turi pranašumą prieš savo konkurentus. Taip jau yra: poste esantis politikas turi daugiau galimybių formuoti savo dienotvarkę, patraukti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį. Sunku su tuo kovoti“, – situaciją apibūdino Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vadovas, politinės komunikacijos specialistas dr. Andrius Šuminas.
Jam antrino ir politinės komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas patikindamas, kad problema egzistuoja, ji egzistuoja objektyviai ir tikėtina, kad jos išspręsti yra neįmanoma. Jo pastebėjimu, atskirti, kur yra įprastinio pobūdžio informacija apie profesinę veiklą, o kur – politinė reklama, praktiškai neįmanoma.
„Ne tik politikai užima tam tikras pareigas ir kandidatuoja. Prieš kurį laiką turėjome ir dabar turime šou pasaulio atstovus, kurie bando eiti į Seimą. Jie turi sukaupę žinomumą, valandų skaičių televizijos eteryje, tai šiuo atveju irgi galėtume sakyti, kad jie yra privilegijuotoje padėtyje.
Tačiau tokia jau yra politinė kova. Taip, užimant tam tikras pareigas ir aktyviai veikiant kad ir tuose pačiuose socialiniuose tinkluose, likus kelioms savaitėms iki rinkimų, toks kandidatas turės tam tikrą privalumą. Kandidatas startuos ne nuo bendros starto linijos, bet bus truputį labiau priekyje“, – pastebėjo M.Lapinskas.
Dvi pusės
Politinės komunikacijos ekspertas M.Lapinskas taip pat pastebėjo, kad kandidatavimas, einant tam tikras pareigas, kurios yra matomos, turi keletą skirtingų pusių.
„Kai tu užimi tam tikras pareigas, tu turi tam tikrą atsakomybę ir tose pareigose yra dalis informacijos apie tave – ką tu veikei, ką tu darei, kokius sprendimus priėmei ir panašiai. Iš vienos pusės, tu gali kalbėti kaip asmuo, užimantis pareigas, iš kitos pusės, tavo veikla tose pareigose yra labai matoma.
Jei kandidatuoji prieš tokį asmenį, neturi tokios tribūnos. Jei sakai, kad sumažinsi mokesčius ir padidinsi pensijas, tada nelabai kas gali patikrinti, kiek tu šitoje sferoje nusimanai ar nenusimanai“, – teigė jis.
Demokratijos nesugriauna
Politinės komunikacijos specialistai vieningai sutarė, kad kelti didelės problemos dėl tam tikras politines ar kitas pareigas einančių asmenų dalyvavimo politinėse kampanijose, kandidatuojant Seimo ar kituose rinkimuose, nereikėtų. Taip pat nereikėtų inicijuoti ir dalyvavimo draudimų.
„Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie valdančiąją partiją, tai kam tada iš tos valdančiosios partijos reiktų dalyvauti debatuose, kai nemaža dalis užima įvairius postus.
Galbūt į debatus kaip tik turėtų eiti patys matomiausi žmonės, kurie formuoja politiką, priiminėja sprendimus ir kurie galėtų dalyvauti debatuose aukščiausiu lygiu“, – pastebėjo VU Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vadovas dr. A.Šuminas.
M.Lapinskas patikino, kad Lietuvoje rinkimų kampanijos, lyginant su Vakarų šalimis ar net kaimynine Lenkija, kurioje ne per seniausiai vyko prezidento rinkimai, vyksta gana santūriai. Tuo tarpu užsienyje galima matyti, kad plakatai yra kabinami ir ant medžių, kandidatai ir šoka, ir dainuoja, o demokratija dėl to nesugriūna.
„Reikėtų labiau galvoti apie tai, kaip rinkėjams aiškiau, geriau padaryti sprendimą, o ne riboti kandidatų galimybes reklamuotis ar jų raiškos priemones“, – patikino politinės komunikacijos ekspertas M.Lapinskas.
