Šiuos klausimus, kurie ore pakibo toli gražu ne vakar, priminė Lietuvoje vykęs Prancūzijos prezidento E.Macrono vizitas.
Jau prieš šią viešnagę buvo aišku, kad būtent santykiai su Rusija bus bene pagrindinė jo tema. Juk apie santykių su Maskva „perkrovimo“ būtinybę maždaug prieš metus paskelbęs E.Macronas į Lietuvą bei Latviją greičiausiai ir išsiruošė, kad asmeniškai patikrintų vėjus vienose labiausiai „antirusiškomis“ Paryžiuje laikomų ES sostinių, kita vertus, kad jas apramintų, taip pat parodytų bendrystę ir paramą.
E.Macronas aplankė ir Rukloje tarnaujančius Prancūzijos karius, kurie su sąjungininkais turėtų atgrasyti agresyvų Kremlių, bet kartojo savo senas idėjas, kad vieningos, stiprios ir saugios Europos neįmanoma sukurti be Rusijos.
Prancūzijos vadovas įsitikinęs, kad ne tik ES, bet ir visas Senasis žemynas turi tapti trečiuoju globalinės geopolitinės galios centru, atsveriančiu JAV ir Kinijos priešstatą, – Europa esą turi įgyti strateginę autonomiją pirmiausia nuo Amerikos, taip pat ir gynybos srityje. Bet kone pagrindinis kelias šio geopolitinio tikslo link – dialogas ir partnerystė su Rusija, taip ją patraukiant nuo Kinijos glėbio.
Tuo metu Lietuva ir kitos su Rusija besiribojančio regiono valstybės mano, kad tokie planai – ir naivūs, ir nepagrįsti.
Prezidentas G.Nausėda ir kiti oficialūs asmenys pakartojo, jog pirmiausia Maskva turėtų žengti konkrečius žingsnius, kad parodytų, jog su ja verta kalbėtis ir ja pasitikėti. Be to, esminis ES saugumo garantas – NATO ir svarbiausia jo valstybė JAV, o kalbos apie gynybinę ES autonomiją pavojingos geopolitiškai, nepagrįstos konkrečiais ištekliais, veiksmais ir galimybėmis.
Dar sunku įvertinti, ko pirmiausia siekė Prancūzijos vadovas, bet pagrindinis jo apsilankymo Vilniuje rezultatas – prancūziška ir lietuviška pozicijos liko tokios pat skirtingos kaip ir anksčiau.
Ar galima buvo tikėtis, kad šis vizitas Lietuvai realios politikos požiūriu bus ne tik ceremoninis ir parodomasis? Vargu.
Juk Paryžiaus nuostatos, kad su Maskva būtinas dialogas, nepajėgė pakirsti net Rusijos opozicijos lyderio A.Navalno apnuodijimas, kuris apie ienų gręžimą į kitą pusę, regis, paskatino bent viešai svarstyti net tradiciškai „prorusišką“ Berlyną.
Tiesa, Paryžiaus ir Vilniaus pozicijos lyg ir sutapo vertinant krizę Baltarusijoje. E.Macronas susitiko su Baltarusijos opozicijos lydere laikoma buvusia pagrindine A.Lukašenkos varžove prezidento „rinkimuose“ S.Cichanouskaja. Taip Prancūzijos prezidentas šią veikėją pakylėjo į aukščiausią politinį lygį, demonstruodamas, kad tokia ES viršūnių nuostata. Mat S.Cichanouskają jau rengiasi priimti ir Vokietijos kanclerė A.Merkel.
Nemaža dalis politikų, taip pat ir iš Baltarusijos opozicijos, teigia, kad tai klaida. Esą S.Cichanouskaja – laikina ir ne visai tikra lyderė, o krizei tęsiantis ją pakeis nauji protesto ir sukilusios visuomenės vedliai.
Juolab kad susidaro įspūdis, jog patys ES lyderiai nežino, kaip išspręsti krizę Baltarusijoje.
Dar prieš vizitą į Lietuvą E.Macronas paskelbė, kad A.Lukašenka turi trauktis, bet čia pat pakartojo jau seniai ES viršūnėse skambančią idėją – turi prasidėti dialogas tarp opozicijos ir diktatoriaus, o tam turėtų tarpininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija.
Kaip galima suprasti, tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos, tiek visų ES viršūnių požiūriu tas dialogas turi suktis apie A.Lukašenkos pasitraukimą geruoju ir to pasitraukimo sąlygas.
Bet diktatorius kol kas to neketina daryti. Mat jis nemano, kad taikūs gatvių protestai keltų rimtą grėsmę režimui. A.Lukašenka taip pat mato, kad ES iki šiol net nesugebėjo patvirtinti keliasdešimties režimo atstovų, kuriems bus taikomos individualios sankcijos, sąrašo.
Maža to, A.Lukašenka, ko gero, pagrįstai netiki, kad ES imsis stipriausio ginklo – plačių, sektorinių ekonominių sankcijų ir rimtos izoliacijos.
Pagaliau diktatorių kol kas remia Maskva, kuri taip pat atmeta bet kokias Minsko režimo dialogo su opozicija idėjas.
E.Macronas po susitikimo su S.Cichanouskaja Vilniuje abstrakčiai pažadėjo daryti viską, kad toks dialogas prasidėtų kuo greičiau. Akivaizdu, kad vienas kelių link jo – ES ar jos pagrindinių šalių derybos su Rusija, tikintis, jog pastaroji ims spausti A.Lukašenką, savo ruožtu tikėdamasi kokių nors nuolaidų iš Bendrijos.
Būtent tokiam veiksmui – derėtis su Maskva dėl A.Lukašenkos patraukimo – E.Macroną netgi atvirai ragino užsienio reikalų ministras L.Linkevičius. Šio politiko teigimu, Prancūzijos vadovas tam geriausiai tinka būtent dėl to, kad siūlo draugauti su Rusija, taigi rusai prancūzų klausytų labiau, o gal net jiems nusileistų.
Bet čia pat L.Linkevičius ir kiti Lietuvos politikai kritikavo partnerystės su Rusija idėją.
Žodžiu, nepaisant išorinio blizgesio, E.Macrono vizitas parodė, kiek daug nesusikalbėjimo dar yra Europos Sąjungoje – tiek tarp didžiųjų ir mažųjų, tiek tarp senųjų ir naujųjų jos narių.
