Su savo suaugusiais sūnumis prieš keletą metų diskutavome, kodėl jauni žmonės neateina balsuoti: jų draugai, bendraamžiai, ir tie, kurie išvažiavo, ir tie, kurie rinkimų sekmadienį neranda keliasdešimties minučių atiduoti balso už savo ateitį. Mano vaikai įsitikinę, kad jauni žmonės paprasčiausiai netiki politikais, jų pažadais ir lozungais. Jie nėra apie juos.
Pataikaujant rinkėjui
Pažvelgus į VRK duomenis, galima matyti kodėl taip yra. Per paskutinius keturis rinkimus 50 metų ir vyresni piliečiai sudarė apie 56 proc. visų balsavusiųjų rinkėjų. Vyresnio amžiaus grupė taip pat panašiu santykiu rinkimuose buvo aktyvesnė už jaunesnę. O apskritai, aktyviausi balsuotojai priklauso 55-75 metų amžiaus kategorijai. Regionuose šis santykis dar didesnis vyresniosios kartos naudai.
Todėl politikui susiskaičiuoti nesunku. Auksinė rinkimų logika pačių politikų lūpomis sako paprastą tiesą: jei nori kažką pakeisti Lietuvoje – turi būti Seime; kad patektum į Seimą – turi įtikti rinkėjui; patekęs į Seimą – toliau dirbsi tiems, kurie išrinko, kad išrinktų darkart.
Todėl ir priimdamas sprendimus, paprasčiausiai stengsiesi įsiteikti tiems, kurie sudaro tavo rinkėjų daugumą.
Kodėl šiandien politikas turėtų kalbėti jauniems žmonėms, jei jie jo nerinks? Savaime gaunasi, kad ir jaunų žmonių toks politikas nedomina, todėl jie dažnai neateina į rinkimus.
Balso teisė – kiekvienam
Lietuvos Respublikos piliečiais mes tampame gimę, tačiau teisę dalyvauti valdant savo valstybę įgyjame tik sulaukę 18 metų. Iki tol už mus atsakomybę neša tėvai ir jiems tenka pareiga atstovauti vaikus.
Tačiau vienos pagrindinių teisių – balsavimo teisės, tėvai už vaikus atlikti negali.
Rinkimuose tėvai negali balsuoti už savo vaikus. Keturių asmenų šeima – du tėvai ir du vaikai – šiandien turi tik du balsus. Viena tris vaikus auginanti mama – tik vieną balsą. Ar tai teisinga?
Tad jei iš tiesų, įsibėgėjant XXI amžiui, pabandytumėme įsivaizduoti demokratiją, kurioje kiekvienas žmogus tikrai turėtų vieną balsą?
Tokią valstybę, kurioje pilietinė teisė balsuoti būtų užtikrinta nuo gimimo, kurioje tėvai gautų balsą už savo vaikus – už jų ateitį ir gyvenimą.
Kaip pasikeistų politikų sprendimai, jei rinkimuose tėvai galėtų atstovauti savo vaikus, įgyvendindami jų pilietinę teisę į balsą?
Šansas istoriniams pokyčiams
Idėja visiems piliečiams suteikti balso teisę, kurią iki pilnametystės vaikams užtikrintų tėvai ar globėjai, galėtų būti šansas valstybėje sukurti milžiniškus pokyčius.
Bent jau dėl šių penkių priežasčių.
Iš esmės pakeis politiką ir rinkėją Statistikos departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje auga apie pusė milijono vaikų – piliečių, kurių šiuo metu niekas atstovauti rinkimuose negali. Jei jų balsas taptų svarbus, santykis tarp nueinančios ir ateinančios rinkėjų kartos neišvengiamai pasikeistų. Todėl politika savaime taptų atgręžta į jaunesnės kartos poreikius.
Rūpinimasis šeima taps realybe Šeima, viena ar kita forma, prieš rinkimus atsiranda kiekvienos politinės partijos programoje, bet tiktai žodžiuose.
Tėvai, galėdami atiduoti balsą už savo vaikus, aktyviau dalyvaus rinkimuose. Todėl politikams, siekiant užtikrinti naujų rinkėjų palaikymą, reikės perdėlioti prioritetus. Tai perkels „šeimą“ nuo skambių žodžių rinkiminėse reklamose prie realių darbų ir veiksmų šeimos bei vaikų labui.
Ateitis – mano ir tavo vaikams Sunku sugalvoti, kodėl reikėtų ginčytis dėl sprendimų, kurie būtų orientuoti į ateitį.
Neturintys vaikų turi draugų, pažįstamų, kurie jų turi. Vaikus užauginusieji turi anūkų, kuriuos paprastai myli stipriau nei savo vaikus. Nebūtų nuskriausti vyresni žmonės, į kuriuos dabar orientuoti rinkimų pažadai.
Nors mano visi trys vaikai jau suaugę, bet aš, kaip ir daugelis aplinkinių, noriu, kad politika pirmiausia būtų apie juos ir jiems. Jie yra auganti Lietuvos ateitis.
Sustiprins visas nevienadienes partijas Politinės jėgos, matančios save ir Lietuvą perspektyvoje, įgytų realų pagrindą savo politiką statyti ant ateinančios, augančios kartos. Leistų jai juos suprasti, paskatintų domėjimąsi politika tarp jaunų žmonių. Tų, kurie ir kurs valstybės ateitį.
Galimybė Lietuvos lyderystei pasaulyje Taip, Lietuva būtų pirmoji pasaulyje, įteisinusi prigimtinę balsavimo teisę. Ir tai gali būti unikalus šansas lyderystei, kuri gali įkvėpti esmines permainas visame demokratiniame pasaulyje.
Gal dabar tokie pokyčiai atrodo per drąsūs, bet dar visai neseniai moterų balso teisė irgi buvo nesuprantamas dalykas. Ir dėl šios teisės vyko nuožmi kova. Pavyzdžiui, Šveicarijoje moterims balsuoti leista vos 1971 metais, o Portugalijoje – 1974.
Lietuva buvo tarp pirmųjų valstybių Europoje, šią teisę moterims suteikusi 1918 metais.
Galbūt mes turime istorinį šansą žengti pirmyn ir paskatinti demokratijos vystymąsi visame pasaulyje?
Pakeliui į realybę
Tikiu, kad turėdami kompetentingus įstatymų leidėjus, teisininkus, galime rasti sprendimus, kaip tai būtų galima paversti realybe.
Pasidalinus šia idėja, dažnai pirmieji argumentai „prieš“ pasisuka apie balsų pirkimą ir asocialias šeimas. Tai yra nepagrįstos baimės.
Asocialiose šeimose augantys vaikai sudaro labai nedidelę dalį visų balso teisės nusipelniusių vaikų. Be to, tokių šeimų Lietuvoje kasmet nuosekliai mažėja. O jei rūpestis šeima išties taptų vertybe ir politiniu prioritetu – mažėjimas galbūt būtų dar spartesnis.
Tad jei neieškodami priekabių, pirmiausia pabandytume diskutuoti, o jeigu?
Net jei dabar šiai idėjai ne visi esame pasiruošę ir jai būtų lemta sudegti, kaip kitoms laiką pralenkusioms idėjoms, siūloma diskusija vis tiek turi labai gilią prasmę.
Mes turime progą diskusijai, kaip stiprinti demokratiją, nuo mažų dienų ugdyti pilietiškumą, suteikti stipresnį balsą jauniems žmonėms ir šeimoms, apskritai keisti politikų požiūrį į visuomenę.
Taip judėtumėme į ateitį, nebesilaikydami tik praeities.
