Yra viena tema, kuria ir mūsų prokurorai, ir nuo arenos spėję pasitraukti ar joje vis dar pasilikę politikai labai nemėgsta būti klausinėjami. Tai – banko „Snoras“ likvidavimo užkulisiai.
Antai dar 2012-aisiais pamėginta pasiaiškinti, ar laikinasis bankroto administratorius S.Freakley teisėtai iš uždaryto banko sąskaitų savo įmonei pervedė nemenką sumelę – 5 mln. eurų. Bet prokuratūra ne tik atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, bet ir neleido susipažinti su tokio savo sprendimo motyvais.
Paslaptis, kaip pats S.Freakley sugebėjo greitai pakeisti nuomonę, – iš pradžių aiškino, kad jokio bankroto nebus, nes banką galima atskirti į gerą ir blogą, kaip latviai padarė su „Parex“.
Bet susitikęs su Lietuvos banko vadovais ir tuomete finansų ministre I.Šimonyte kažkodėl prakalbo apie likvidavimą.
Slėpiniai nebuvo atskleisti ir Seimo laikinajai komisijai: ji tikėjosi gauti reikalingus dokumentus, bet S.Freakley teikėsi atsiųsti vos 10 eilučių rašinėlį apie neva banke užfiksuotą turto trūkumą.
Kai buvę „Snoro“ savininkai nusprendė kreiptis į Paryžiaus arbitražą, mūsų valstybei atstovaujantys brangiai apmokami teisininkai ėmė spausti, kad prašomi dokumentai nebūtų atskleisti, nes tai – paslaptis.
S.Freakley, iš kurio paslaptingų duomenų buvo pareikalauta Niujorko teisme, irgi mėgino sukti uodegą – net 5 jo pasamdyti advokatai iš pradžių aiškino, kad tai tik trukdys Paryžiaus arbitrams, vėliau suokė, neva Lietuvos įstatymai saugo bankų paslaptis.
Tačiau teisėjams teko priminti, kad arbitražas vyksta jau nebe Lietuvoje, o buvęs laikinasis administratorius įpareigotas kloti kortas ant stalo Prancūzijoje.
Ką pateiks S.Freakley, parodys laikas. Tačiau labai tikėtina, kad didžiulio skandalo užkulisinės intrigos gali būti atskleistos būtent Paryžiuje.
Ar tuomet neteks, kaip sako prancūzai, ieškoti viską užkūrusios moters?
Tos pačios, kuri S.Daukanto aikštės rūmuose labai mėgdavo trepsėti kojomis ir nurodinėti, ką ir kaip reikia sudoroti.
