Sulčių spaudimas – intelektualesnis veiksmas. Intelektas nuobodesnis už kvailumą, todėl mažiau tinkamas tiek feisbukui, tiek televizijai, tiek portalams, tiek apskritai šiuolaikiniam pasauliui. Juk nepasigirsi, kad štai išsispaudžiau du maišus obuolių.
Gali nuskambėti pernelyg intelektualiai. Juk du maišai grybų skamba geriau, nors tarp tų, kurie grybauja, ir tų, kurie spaudžia sultis, ne toks jau didelis atotrūkis. Spaudyklose tokios pat eilės kaip pamiškėse.
Nenoriu girtis, bet ir aš nuvežiau į spaudyklą du maišus obuolių. Paprašiau, kad sulčių nekaitintų ir supiltų į du kibirus, kuriuos pats ir atvežiau. „Išėjo penkiasdešimt litrų. Tad iš jūsų penkiolika eurų“, – po kelių valandų į lauką išvilkęs pilnus kibirus ištarė spaudėjas.
Pajutau, kaip manyje sukilo konfliktinės situacijos nuojauta, mat tiksliai žinojau, kad į tuos du kibirus tik Kristus sutalpintų daugiau nei keturiasdešimt litrų. Įvertinęs konflikto kainą, kuri prilygo trims eurams, džiugiai šyptelėjau: „Oho, kiek daug sulčių. Turbūt geri obuoliai pasitaikė.“
Sugrįžęs namo puoliau matuoti sulčių tūrį, nes nepaleido mintis, kad spaudėjas juk išties galėjo būti Kristus, tikrinęs mano tikėjimą, pasitikėjimą, moralines nuostatas, humoro jausmą, kitaip tariant, sugedimo laipsnį. Išmatavęs keturiasdešimt litrų apsidžiaugiau, kad aš kiek mažiau sugedęs nei apsimetėlis Kristus, gavęs tris eurus arbatpinigių.
Nuotykis spaudykloje leido išmokti ir dar vieną pamoką – išmintingas nutylėjimas ir neįžeidus humoras dažnai yra galingesni už karštakošišką reagavimą ir aikštingą piktinimąsi. Tiesiog pirmu atveju praradimai mažesni ir ne tokie skaudūs.
Gal man tik rodosi, bet jei rodosi, tai gal bent šiek tiek pagrįstai, kad šiuolaikinėje mokykloje turi atsirasti disciplina, mokanti išmintingo nutylėjimo ir išmoningo humoro.
Juk kuo toliau, tuo labiau gyvename visuomenėje, kurioje uodegos vis įnirtingiau vizgina šunis, – joje nuolatos esi priverstas jaustis lyg ant adatų, nes kiekvieną akimirką jei ne iš už kampo, tai iš už feisbuko sienos gali išlįsti koks imbecilas ir pareikšti nuomonę, paerzinti, patrolinti.
Nereaguoti, ignoruoti, nutylėti, išmintingai šyptelėti sunku, bet to reikia mokytis.
Kaip parodė keli pastarojo meto įvykiai, to pravartu, jei dar ne vėlu, mokytis ir aukščiausiam šalies pareigūnui, stojusiam karštakošiškai teisinti savo žmonos, konferencijoje „Lietuvos Davosas“ perskaičiusios ne paties aukščiausio lygio tekstą.
Atsimenu, kaži kada poetas D.Kajokas yra pasakęs, kad gero teksto neįmanoma sukritikuoti, nes jame nėra palikta galų, už kurių galėtų kabintisi kritikai, kitaip tariant, geras tekstas pajėgus apsiginti pats – tu jį bandai sudirbti, o jis tyli ir šypsosi.
Akivaizdu, kad pirmosios šalies ponios tekstas, kad ir kas jį rašė, nė iš tolo neturėjo jėgos tyliai ir su šypsena apsiginti pats. Tai lyg ir patvirtino karštakošiška prezidento gynybinė reakcija feisbuke, labiau ne apgynusi silpnesnį, o parodžiusi, kad pats esi silpnas.
Taip, praradimai dėl karštakošiško reagavimo ir aikštingo piktinimosi dideli ir skaudūs.
Išmintingos tylos pamokos praverstų ir partijų atstovams, dalyvaujantiems vadinamuosiuose debatuose, kuriais mėgaujasi televizijos. Ką manote apie švietimo sistemą? Kokia jūsų nuomonė apie demokratiją? Turite minutę atsakymui.
Panašu, kad kandidatai netrukus sulauks ir klausimo, ką jie mano apie pasaulį ir apie visatą. Nenustebčiau, jei sulauktume ir atsakymų, nors į visus panašiai abstrakčius klausimus geriausia atsakyti spengiančia tyla.
Tada neliktum panašus į prisigrybavusį grybą, savo noru kišantį galvą į visuomenės sulčių spaudimo presą.
