Nei brolių Lavrinovičių, nei atlikėjų Didžiulių nepažįstu asmeniškai. Nepažįstu ir merginos, kuri jau brandi moteris. Nors žinau jos pavardę, nes ji buvo anuomet plačiai paviešinta visoje žiniasklaidoje. Net ir nuotraukos. Todėl mano pirmoji mintis, perskaičius apie Didžiulių „akciją“, buvo apie tą merginą.
Praėjo beveik 20 metų. Tikėtina, kad ji turi šeimą, vaikų, kurie gal ir negirdėjo apie mamos patirtus išgyvenimus. Bent jau mama tuo tikrai nesidalins su vaikais. Ji išgyveno, iškentėjo, žaizda užsitraukė.
Taip, ji visada prisimins, kai pamato brolius krepšinio arenose ar reklamose. Atgims nuoskauda, neišvengiamai. Bet jos skriaudikai atliko bausmę, ją pripažino, atsiprašė, manau, ir atlygino. Kitaip nei koks Jurbarko išgama, vis dar tėvelių ir teismų išsukinėjamas nuo belangės. Tai palengvino jos išgyvenimus.
Ar pagalvojo Didžiuliai, reklamuodami savo poziciją ir moralę – kas dabar laukia tos merginos? Nelabai. Gal apakinti teisybės jausmo ar net noro šiek tiek pasireklamuoti savo moralumu. Tai nėra labai blogai. Blogiau tai, kad iš jaunumo ir nepatyrimo, iš savo įkarščio jie nepagalvojo apie svarbiausią asmenį toje istorijoje – anuomet nuskriaustą merginą. Ir ją dar kartą nuskriaudė.
Kas jos laukia dabar? Pasakysiu – dar vienas išprievartavimas. Tuoj visi televizijos pokalbių šou leisis į jos medžioklę, sodins prieš kameras ir vedėjai susirūpinę klausinės: papasakokit, kaip jūs jaučiatės?
Jiems rūpi, kaip ji jaučiasi? Baikit juokus. Rūpi, kad prie telikų priliptų tam tikras kontingentas žiūrovų, kuriems vėl būtų proga merginą išvadinti k****. Laidos reitingai rūpi.
Jei moteris bus protinga ir nepasiduos, jos jausminis gyvenimas vis tiek vėl bus sujauktas. Esu nemažai rašiusi apie smurtą patyrusias moteris ir žinau, kad nė viena nenori vėl pasimėgauti savo patirtomis kančiomis. Jų vienintelis noras po to, kai skriaudikas nubaustas – palikite mane ramybėje!
Manau, kad šiandien ta moteris savo norą aplaisto ašaromis. Apie tai Didžiuliai nepagalvojo. Jei būtų pagalvoję – tikiu jų padorumu – būtų nedarę.
Apie Lavrinovičius. Nešlovinsiu jų kaip krepšininkų. Tebūnie jie ir paprasčiausios specialybės darbuotojai. Visiems galioja tos pačios moralės normos. Lavrinovičiai atliko bausmę, ir tai yra taškas. Teisinėje valstybėje antrąkart, atliktus bausmę, nebaudžiama. Jie – baudžiami.
Aišku, po to taško yra daugtaškis. Nusikaltimas prieš moterį sunkus. Bet savo gyvenimu per 16 metų po kalėjimo jie įrodė ir įrodo, kad galima, grįžus į visuomenę, gyventi padoriai, garbingai, būti gerais piliečiais, nelengvu darbu garsinti savo šalį, užsiimti labdara ir daryti gerus darbus. Tai taip pat yra jų atgailos dalis.
Be to, kiek tenka matyti Lavrinovičius, jie niekada nėra pasipūtę kaip krepšinio žvaigždės ar šiaip žvaigždūnai, visada geranoriški ir optimistiški. Jie puikiai gali ir net turi būti reklamos veidais, nes yra geriausias pavyzdys nusikaltusiam jaunimui.
Net kažkada suklydęs tu gali pakilti, grįžti į visuomenę, tarnauti jai, tapti net krepšinio žvaigžde. O ne būti išmestas į šiukšlyną kaip visuomenės atmata.
Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda – byloja išmintis. Tai reiškia, kad padaręs nusikaltimą, atlikęs bausmę, atsiprašęs ir toliau gerais darbais išpirkinėjantis savo kaltę žmogus ne prastesnis, o gal net vertingesnis už kokį nors šventeivą, kuris pats neaišku kaip pasielgtų suklydęs.
Nusikaltimas ir bausmė yra nelengva tema, visada bus ją visaip interpretuojančių, tam ir Fiodoras Dostojevskis paskyrė savo romaną. Diskusijomis mes jos neišspręsime. Ir auka, ir net bausmę atlikęs nusikaltėlis gyvena savame pragare. Gal mes nebeturime teisės to aštrinti ir į tai kištis. Juk kiekvienas turime savų demonų, tad verčiau kovokime su jais.
Bet dar norėčiau pakalbėti apie „Telia“ poziciją. Aš ja nusivylusi. Kaip zuikiai nėrė iš kopūstų, lyg jiems dangus ant uodegyčių būtų nukritęs. Ir prarado progą pasirodyti esanti principinga kompanija.
Paslydo ant populizmo žievės, užuot drąsiai, pilietiškai pasakę – Lavrinovičiai yra puikus reklamos veidas, nes yra ryškus pavyzdys moralios visuomenės principo.
Atlik bausmę, išpirk ją gerais darbais, būk atviras visuomenei, ir tau pačiam vėl kelias atviras. Juk tokios pozicijos mums labai trūksta. Nes mes dažnai matome suklydusius ir nebepasikeliančius. Prarastus savo bendrapiliečius. Tad paduokime ir jiems ranką.
