„Šiandien prisimename tuos, kurie negailėdami savęs kovojo už Lietuvos laisvę, ir tuos, kurie šioje kovoje pražuvo – pašauti girių tankmėje, susprogdinti žeminėse, paniekinti miestelių aikštėse. Tai, kas anuomet atrodė kaip pralaimėjimas, mūsų akyse prilygsta pergalei – žmogaus dvasios triumfui didžios neteisybės akivaizdoje. Ir po daugelio metų partizanų kovų istorijoje tebeaidi balsas Tautos, kuri nebuvo nutildyta ir nebuvo nugalėta“, – atidarymo ceremonijoje kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo karta, per trumpą laiką patyrusi net tris savo krašto okupacijas, kurių viena buvo žiauresnė už kitą. Ji aiškiai suvokė, kad tik laisva tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė gali užtikrinti piliečių saugumą ir orią būtį. Jos laisvės troškimą geriausiai įkūnijo 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, kuri apibrėžė siekį atkurti pamatinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis grįstą laisvą, demokratišką, orią Lietuvą. Būtent tokį troškimą mūsų karta įgyvendino 1990-ųjų kovo 11-ąją.
„Lietuvos laisvės kovų istorija mums primena, kad ir po tamsiausios nakties ateina šviesus rytas. Net ir iš giliausio miego pabudusi tauta gali pakeisti savo likimą. Net ir laikinų pralaimėjimų kartėlis užgrūdina plieną. Kartais viskas, ko reikia, – gyva, nesuklastota istorinė atmintis. Lyg gili žaizda, įsirėžusi į tautos audinį, ji neleidžia patogiai jaustis nelaisvėje, susitaikyti, nurimti. Ji vis iš naujo primena, kad tautos ir šalies, o ir kiekvieno iš mūsų laisvė – tai pamatinė vertybė, kurią reikia sergėti ir ginti, ir dėl kurios verta kovoti“, – teigė prezidentas.
Šalies vadovas palinkėjo, kad šis kalavijas ir žuvusiųjų atminimo siena amžiams bylotų apie neišmatuojamą laisvės kainą ir primintų mūsų pareigą stiprinti valstybę, dėl kurios sudėta šitiek aukų.
Kaip ELTA jau skelbė, Vyriausybės pastangomis užbaigtas dar prieš gerą dešimtmetį a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko pradėtas kilnus darbas ir pastatytas monumentas Lietuvos partizanams – pagarbos ir padėkos ženklas kovotojams už Lietuvos nepriklausomybę.
Memorialo statybai, investicijų projektui įgyvendinti Vyriausybė 2019-2020 m. iš valstybės biudžeto skyrė 505 tūkst. eurų. Dar 29,98 tūkst. eurų buvo skirta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, kad šis sudarytų elektroninį istorinių archyvinių duomenų apie žuvusius, mirusius tremtyje bei kalinimo vietose Lietuvos partizanus žinyną.
Memorialo projekto autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis.
Memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m aukščio obeliskas; apie 30 m ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; Pagerbimo aikštė; taip pat ir 2018 m. lapkričio 25 d. atverta visuomenei memorialo dalis, skirta Kęstučio apygardos partizanams pagerbti, kurią sudaro koplyčia-varpinė ir šalia koplyčios įrengtos devynios betoninės nuožulnios plokštumos su Kęstučio apygardos partizanų slapyvardžiais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis.
Prie laiptų, vedančių į memorialą, ateityje numatoma pastatyti Lietuvos partizanų istorijos informacinį paviljoną-muziejų.
Prie memorialo statybos darbų organizavimo ir įgyvendinimo prisidėjo Raseinių rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Kultūros ministerija, Vyriausybės kanceliarija.
