Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė dalyvavo Lietuvos partizanų memorialo Kryžkalnyje atidarymo ceremonijoje. Memoriale bus įamžinti visi 20 000 partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje prieš sovietų okupantus.

„Susirinkome prie į žemę įsmeigto kalavijo, kad pagerbtume praeities didvyrius. Šiandien prisimename tuos, kurie negailėdami savęs kovojo už Lietuvos laisvę, ir tuos, kurie šioje kovoje pražuvo – pašauti girių tankmėje, susprogdinti žeminėse, paniekinti miestelių aikštėse. Tai, kas anuomet atrodė kaip pralaimėjimas, mūsų akyse prilygsta pergalei – žmogaus dvasios triumfui didžios neteisybės akivaizdoje. Ir po daugelio metų partizanų kovų istorijoje tebeaidi balsas Tautos, kuri nebuvo nutildyta ir nebuvo nugalėta“, – kalboje sakė šalies vadovas.

Prezidentas pabrėžė, kad tai buvo karta, per trumpą laiką patyrusi net tris savo krašto okupacijas, kurių viena buvo žiauresnė už kitą. Ji aiškiai suvokė, kad tik laisva tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė gali užtikrinti piliečių saugumą ir orią būtį. Jos laisvės troškimą geriausiai įkūnijo 1949-ųjų vasario 16-osios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, kuri apibrėžė siekį atkurti pamatinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis grįstą laisvą, demokratišką, orią Lietuvą. Būtent tokį troškimą mūsų karta įgyvendino 1990-ųjų kovo 11-ąją.

„Lietuvos laisvės kovų istorija mums primena, kad ir po tamsiausios nakties ateina šviesus rytas. Net ir iš giliausio miego pabudusi tauta gali pakeisti savo likimą. Net ir laikinų pralaimėjimų kartėlis užgrūdina plieną. Kartais viskas, ko reikia, – gyva, nesuklastota istorinė atmintis. Lyg gili žaizda, įsirėžusi į tautos audinį, ji neleidžia patogiai jaustis nelaisvėje, susitaikyti, nurimti. Ji vis iš naujo primena, kad tautos ir šalies, o ir kiekvieno iš mūsų laisvė – tai pamatinė vertybė, kurią reikia sergėti ir ginti, ir dėl kurios verta kovoti“, – teigė Prezidentas.

Šalies vadovas palinkėjo, kad šis kalavijas ir žuvusiųjų atminimo siena amžiams bylotų apie neišmatuojamą laisvės kainą ir primintų mūsų pareigą stiprinti valstybę, dėl kurios sudėta šitiek aukų.

Premjeras ragino sustoti ir pamąstyti

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat dalyvavo atidarant Kryžkalnyje Lietuvos partizanų memorialą, kuriuo įamžinamas Lietuvos partizanų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje su sovietų okupantais, atminimas.

Pasak premjero, džiugu, kad, minint atkurtos Nepriklausomybės 30-metį, Kryžkalnyje atidaromas ilgai lauktas Lietuvos partizanų memorialas, ne tik liudijantis prikeliamą iš užmaršties mūsų istoriją, bet ir skatinantis ją permąstyti. Simboliška, kad memorialas visos Lietuvos partizanams, jų ryšininkams ir rėmėjams atidengiamas Lietuvos centre.

„Džiaugiuosi savo tauta ir žmonėmis, kurie širdies ir šauksmo vedini susirinko čia. Šis monumentas įamžina ir įprasmina partizanų aukas vardan Lietuvos laisvės. Stabtelėkime ir susimąstykime, – Lietuvos moterų ir vyrų, tuo metu jaunuolių ir merginų, kuriems gyvenimas dar buvo prieš akis, apsisprendimas buvo aukoti savo gyvybę. Vardan ateities, suvokiant, kad gyventi kovoje už dabartinę mūsų laisvę liko mažiau nei metai. Jie nugalėjo savo mirtį. Didžiuojuosi mūsų tauta, kad suvokiame pokario kovos prasmę ir kainą“, – teigė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

V. Landsbergis: „Tai buvo tikras karas“

Memorialo atidengimo ceremonijoje lankėsi Vyriausybės, Seimo nariai, partizanai ir jų artimieji bei iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavę žmonės.

Tarp susirinkusiųjų buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis pasidžiaugė, kad pagaliau atidengtas Lietuvai labai reikalingas paminklas.

„Partizaninis karas buvo didžioji Lietuvos laisvės karo epopėja. Tai buvo tikras karas. Ir jis nėra baigtas, kol yra pavergtų tautų ir okupuotų žemių. Jų tebėra net Europoje. Tegul šis paminklas būna ne tik pagarbos ženklas kovojusiems ir nugalėjusiems, bet ir vilties ženklas, kad Lietuva ir visa Europa, taip pat ir esanti į Rytus, bus laisva“, – sakė profesorius.

Partizano Juozo Jakavonio-Tigro duktė Angelė Jakavonytė, atlydėjusi savo tėvą į ceremoniją buvo įsitikinusi, kad tūkstančiai jaunų žmonių, niekieno neraginami stoję priešintis okupacijai ir žuvę vardan laisvės, buvo tikrieji atkurtos Lietuvos nepriklausomybės signatarai.

„Monumentas – kalavijas, įsmeigtas į Kryžkalnio pylimą yra gimtosios žemės apsaugos simbolis. Memoriale įamžinti dar ne visi partizanų vardai. Dar nemažai artimųjų nežino, kur yra žuvusių partizanų ir jų ryšininkų kapai. Tikiuosi, kad jie visi bus surasti ir jų atminimas deramai įamžintas“, – sakė A.Jakavonytė.

Partizanas Jonas Kadžionis-Bėda kalbėjo ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį. Vyras prisiminė, kad tūkstančiai jaunų vyrų ir moterų – tautos žiedas ėjo kovoti, nes tikėjo, kad gražiausia mirtis yra mirtis už tėvynę.

„Bet Vilniuje iki šio stovi paminklas okupantų tarnui rašytojui Petrui Cvirkai, deja, Lukiškių aikštėje nėra paminklo“, – skaudžiai kalbėjo J.Kadžionis-Bėda.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius sakė, kad memorialas – geriausias simbolis to, jog okupantai nepalaužė Lietuvos laisvės siekio.

„O laisvas yra tas, kas myli ir brangina tiesą. Kai meilę pakeičia savimeilė ir egoizmas, laisvės yra vis mažiau“, – sakė kardinolas, palinkėjęs visiems ir savo širdys kurti dvasinį memorialą.

Renginio metu memorialas buvo pašventintas. Jį šventino kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas S.Tamkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Pagerbiant Lietuvos partizanus ir visus laisvės kovotojus virš ceremonijos vietos skrido NATO Oro policijos misiją vykdančių Italijos karinių oro pajėgų naikintuvai.

Lietuvos laisvės kovotojų atminimas buvo pagerbtas ir šūvių salvėmis.

Šventėje pasirodė Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestras, Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, Raseinių rajono kultūros centro mišrus choras „Šatrija“.

Prie memorialo pasodintas ąžuoliukas.

Idėja pastatyti monumentą Lietuvos partizanams dar prieš dešimt metų kilo šviesios atminties monsinjorui Alfonsui Svarinskui.