„Jei nori parodyti, kur iškeliavo pinigai, – parodai, jei nenori – neparodai. Tokia tvarka buvo banke „Snoras“, – apklausęs keturis liudytojus tokią išvadą padarė „Snoro“ bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis.
Pirmadienį teismas aiškinosi, kaip iš banko į banką keliavo „Snoro“ vertybiniai popieriniai ir kokiomis aplinkybėmis į didžiausio šio banko akcininko Vladimiro Antonovo sąskaitą buvo pervesti 74 milijonai eurų.
Klaidą įvėlė tyčia?
Bylos duomenimis, tokia operacija buvo atlikta 2008 metų gruodį. Tačiau banko apskaitos dokumentuose užfiksuota, kad tai – pinigų pervedimas į „Snoro“ sąskaitą kitame banke.
Tuometis „Snoro“ Investicinio verslo tarnybos direktorius Remigijus Bartaška ankstesniame teismo posėdyje pasakojo, kad tokia suma į asmeninę sąskaitą galėjo būti pervesta imituojant klaidą.
„Snoras“ išsiuntė mokėjimo pranešimą su Tarptautinės standartizacijos organizacijos patvirtintu ir bankų vidiniame tinkle naudojamu SWIFT kodu. Pagal šį kodą pinigai turėjo patekti į „Snoro“ sąskaitą užsienio banke, tačiau dėl klaidos šis pavedimas nebuvo įvykdytas ir 74 milijonai eurų grįžo atgal.
Banko operacijų apskaitos direktoriaus pavaduotoja Lilija Cijan tai pasakė R.Bartaškai, kuris jai nurodęs įvesti kitą kodą, naudojamą tik pervedimams į privačių asmenų sąskaitas.
Milijonai nedarė įspūdžio
L.Cijan tai buvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisme sunkiai prisiminė šias aplinkybes. Ji negalėjo atsakyti, ar ant nurodymo pakeisti SWIFT kodą buvo kurio nors banko vadovo parašas.
„Negi jūs kasdien pervesdavote po 74 milijonus eurų?“ – tokios operacijos neprisimenančia darbuotoja stebėjosi teisėjas.
„Mes atlikdavome apie 300 operacijų per dieną. Man jos visos vienodos – ar 3 tūkstančiai eurų, ar 200 milijonų eurų. Yra buvę ir tokių“, – atsakė L.Cijan.
Pradėjus tyrimą ji taip pat buvo tapusi įtariamąja, tačiau įtarimai panaikinti po penkerių metų.
Dingo ne tik pinigai
Teismas domėjosi, ar panašios operacijos nebuvo galima atlikti ir su vertybiniais popieriais.
Kaltinime teigiama, kad buvo pasisavinta 249,5 milijono eurų vertės vertybinių popierių.
Tuomečio „Snoro“ Finansų maklerių skyriaus direktoriaus pavaduotojo Valdemaro Griškevičiaus nuomone, to padaryti neįmanoma, nes perkelti vertybinius popierius iš vienos sąskaitos į kitą – daug sudėtingesnė procedūra.
Prašė keisto dokumento
Tačiau su vertybiniais popieriais dirbęs V.Griškevičius priminė įtarimų jam sukėlusį tuomečio banko „Snoras“ viceprezidento Naglio Stanciko prašymą.
Pasikvietęs V.Griškevičių į kabinetą jis prašė parengti raštą, patvirtinantį, kad V.Antonovas ir „Snoro“ prezidentas Raimondas Baranauskas į banko sąskaitą pervedė didelį kiekį vertybinių popierių. Tai turėjo būti popierinis dokumentas.
Jis tvirtino bandęs paaiškinti N.Stancikui, kad toks dokumentas neturi jokios prasmės, nes pervedant vertybinius popierius nematyti nei siuntėjo pavardės, nei įmonės pavadinimo – tik kodai ir sąskaitų numeriai.
„Jei siuntėjo laukelyje būtume parašę „trys mėlyni bananai“, niekam nebūtų užkliuvę“, – teismui aiškino V.Griškevičius.
N.Stancikas jam atsakęs, esą reikia įrodyti, kad banko akcininkai – labai turtingi.
Iš Šveicarijos – tyla
Užduotį jis įvykdė ir parengė du dokumentus. Tą, kuriame buvo nurodyta, kad banko sąskaitą papildė jo vadovai, perdavė R.Bartaškai, o kitą, kuriame nurodyta, kad turtas keliavo iš vienos „Snoro“ sąskaitos į kitą, pateikė Vertybinių popierių apskaitos skyriui.
„Kas, be N.Stanciko ir R.Bartaškos, matė tuos dokumentus ir kam jie buvo reikalingi, nežinau“, – kalbėjo V.Griškevičius.
Jis prisiminė ir šurmulį, kuris kilo Lietuvos bankui pradėjus domėtis, kur yra „Snoro“ turtas, ir reikalauti ataskaitų.
„Snoro“ darbuotojai tarpusavyje kalbėjosi, kad Šveicarijos bankai – labai uždari ir iš jų sunku laiku gauti ataskaitas, tačiau jų paskubinti buvo neįmanoma: „Šveicarijos bankai turėjo šventą aureolę.
Prie jų eiliniai darbuotojai prieiti negalėjo.“
Pavardes pamatė netyčia
Kad Šveicarijos bankuose finansines operacijas vykdo ne tik „Snoras“, bet ir vienas jo savininkų V.Antonovas, V.Griškevičius teigė pastebėjęs netyčia.
2011 metais „Snoras“ iš savo sąskaitų Šveicarijoje turėjo susigrąžinti dalį vertybinių popierių. Šiomis operacijomis asmeniškai rūpinosi R.Bartaška.
Kartą jis V.Griškevičiui atnešė skubiai pasirašyti lapą, kad turtas grįžta į „Snoro“ sąskaitą. Siuntėjo laukelyje buvo įrašytos V.Antonovo ir dar vieno „Snoro“ banke niekada nedirbusio žmogaus pavardės.
„R.Bartaška tada man liepė nesikišti. Sakė, kad viskas bus gerai ir vertybinius popierius mes atgausime“, – prisiminė buvęs „Snoro“ darbuotojas.
