Nežinia kuo prezidentui G.Nausėdai neįtiko ES Bendrojo teismo teisėju visą kadenciją dirbęs V.Valančius, kad nesutiko dar kartą paskirti jį į šias pareigas, nepaisant laimėtos atrankos.
Prezidentūra jokių paaiškinimų nepateikė, tik pats G.Nausėda užsiminė, esą kiti kandidatai jam pasirodė geriau pasirengę, nors V.Valančius, dirbdamas Liuksemburge, niekam neužkliuvo, tik, atrodytų, įgijo daugiau patirties.
Neoficialiai kalbama, jog G.Nausėda nedrįso paskirti V.Valančiaus pabūgęs įtarinėjimų, kad tokiu būdu atsidėkoja šiam buvusiam Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui už palankų prezidento šeimai sprendimą atmesti Pavilnių ir Verkių regioninių direkcijų skundą dėl modernaus Nausėdų gyvenamojo namo statybos leidimo.
Jei tai tiesa, teliktų manyti, kad prezidentas pernelyg jautrus visokioms galimoms spekuliacijoms, – panašu į apsidraudimo atvejį, kai kartą nusiplikęs arbata žmogus jau pučia ir į kefyrą. Galėtų V.Valančius karčiai pajuokauti: „Ir daryk žmogui gera – paskui kentėsi.“
Vienaip ar kitaip, pirmą kartą neįveikęs prezidento sieto V.Valančius dalyvavo ir antroje atrankoje į ES Bendrojo teismo teisėjus, kur vėl pasirodė sėkmingai.
Bet V.Valančiaus kandidatūra nė nebuvo pateikta nei prezidentui, nei Vyriausybei. Matyt, atrankos komisijai vadovaujantis teisingumo ministras E.Jankevičius žino, kad vėl šis teisėjas užklius Prezidentūroje, ir nenori gadinti santykių su prezidentu, o gal jam taip elgtis pataria ir premjeras.
Tačiau valstiečių lyderio R.Karbauskio patikėtine laikoma Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A.Širinskienė tiesiai pareiškė, kad „su šio prezidento komandos atėjimu teismuose prasidėjo savotiška krizė“ ir kad „prezidento komandai kažkokiu stebuklingu būdu niekur nepavyksta rasti sutarimo ir paskirti žmonių“.
G.Nausėdos pirmtakei D.Grybauskaitei tokių problemų nekildavo – dauguma atvejų jos pasirinktų teisėjų arba teisėsaugos įstaigų vadovų kandidatūros nesulaukdavo didelio pasipriešinimo nei Seime, nei Vyriausybėje.
Žinoma, anaiptol nebūtinai tai būdavo geras pasirinkimas. D.Grybauskaitė mėgdavo, kaip fokusininkas kiškį iš kepurės, ištraukti kokį rajoninio lygio pareigūną ir skirti jį į aukščiausius postus. Atrodo, jai buvo svarbiausia, kad tokia malone apdovanotas asmuo būtų paklusnus.
G.Nausėda tokios praktikos netęsia – jis lyg ir dairosi žinomų kandidatų, bet vis nesėkmingai.
Pavasarį Seimas atmetė net tris kandidatūras į Konstitucinio teismo (KT) teisėjus – išbrokavo ir prezidento siūlytą advokatę G.Lastauskienę. Tai lėmė, kad iki šiol KT pirmininkauja dar kovo mėnesį kadenciją baigęs D.Žalimas. Suprantama, šis teismas jau gerą pusmetį tarsi pakibęs ore.
Panaši situacija jau susiklostė Aukščiausiajame teisme (AT), kuris taip pat seniai neturi nuolatinio vadovo, nes prezidento teiktos S.Rudėnaitės Seimas į šį postą ne tik nepaskyrė, bet dar ir pažemino pareigas – atleido iš jos eitų AT Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų.
Tiesa, KT išaiškino, kad jos atleidimas iš šių pareigų buvo neteisėtas, ir ji grąžinta į AT Civilinių bylų skyriaus pirmininkes. Bet dėl šio nesusipratimo didelė kaltės dalis teko ir Prezidentūrai, nesugebėjusiai teisiškai raštingai surašyti prezidento dekreto dėl S.Rudėnaitės.
Atrodo, KT ir AT teisėjų skyrimo procesas įstrigo bent iki Seimo rinkimų, o tai pakerta ir visos teismų sistemos stabilumą, nes laikinai pareigas einantys vadovai paprastai tik lūkuriuoja, nesiryžta priimti svarbesnių sprendimų, be to, jais lengva manipuliuoti.
Stringa paskyrimai ne tik teismuose, bet ir kitose institucijose. Antai nuo praėjusių metų spalio niekaip nepavyksta paskirti naujo Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo, nors šios įstaigos vaidmuo garantuojant pirkimų skaidrumą pandemijos sąlygomis tik dar labiau išaugo.
Šiuo atveju atsakomybė tenka pirmiausia valdantiesiems – ateidami į valdžią valstiečiai prisirinko daug atsitiktinių žmonių ir dabar jiems nelengva savo gretose surasti tinkamų vadovauti institucijoms asmenų, bet pritraukti profesionalų iš šalies jie neskuba.
Tai viena priežasčių, kodėl taip ilgai nebuvo paskirtas ekonomikos ir inovacijų ministras, nors begalvei ministerijai sunkiai sekėsi efektyviai skirstyti ekonominės pagalbos paketą šalies ūkiui.
Kita vertus, sumaištį kėlė ir prezidento G.Nausėdos noras atkeršyti valdantiesiems už tai, kad jie ignoravo reikalavimus atstatydinti susisiekimo ministrą J.Narkevičių. Greičiausiai dėl to buvo atmesta L.Savicko kandidatūra į ekonomikos ir inovacijų ministro postą. Argumentų, kodėl jis nėra tinkamas šioms pareigoms, nebuvo paskelbta, tik nurodyta, kad stokoja patirties.
Kitas kandidatas – R.Sinkevičius – prezidentui jau neužkliuvo. Šis ir ministru dirbęs, ir ne vieną kadenciją Seimo nariu buvęs „socialdarbietis“ patirties, be abejo, įgijęs daugiau, bet prezidentas sulaukė politologų priekaištų, kad jam neįtiko jaunosios kartos atstovas ir pasirinko senosios politikų gvardijos narį.
Bet ar galima tikėtis efektyvios valstybės tarnybos, jei skyrimus į svarbius postus vis apipina ambicijomis ar išskaičiavimais grįstos intrigos?
