Kokie kriterijai tokią atsakomybę skiria nuo teisinės ir juridinės? Ar istorinė bei moralinė atsakomybė – ne tas pats, kas „kolektyvinė kaltė“, kurios visi kratosi, lyg ugnies ir kurios egzistavimą apskritai neigia?
Ar kalbėdami apie istorinę bei moralinę atsakomybę nenukeliaujame į sąvokų bei logikos brūzgynus, kuriuose galutinai tampa nebeaišku, apie ką gi pagaliau kalbama?
Gal teisinė ir juridinė atsakomybė ir turėtų būti vienintelė, apie kurią ir reikėtų kalbėti – atsakingi yra tik konkretūs individai, arba dalyvavę žudynėse, arba jiems įvairiu mastu talkinę bei jiems vadovavę, o vienintelė šių laikų žmonių atsakomybė – juos nustatyti, ir viskas?
„Iš esmės reikia visos visuomenės, kad tokie dalykai, kaip Holokaustas, galėtų įvykti“, – taip portalui lrytui.lt tvirtino žinomas Vokietijos istorikas ir vienas pagrindinių Holokausto Lietuvoje žinovų Christophas Dieckmannas.
Iš pirmo žvilgsnio, toks teiginys – itin radikalus ir skamba būtent kaip kaltinimas „kolektyvine kalte“ – esą visa Lietuvos visuomenė yra „kalta“ dėl Holokausto ir vienu ar kitu mastu dalyvavo jame. Taigi, dalį tos „kolektyvinės kaltės“ ar net ją visą turi ir dabartinė Lietuva.
Tačiau istorikas turi omenyje ką kita – tokio masto žydų genocidas Lietuvoje ir kitose nacių okupuotose šalyse galėjo įvykti ne tik ir net ne tiek dėl to, kad jį vykdė ir jame vienu ar kitu mastu dalyvavo tų visuomenių mažuma, o ir dėl to, kad dauguma ir kai kurios itin svarbios jos dalys su tuo sutiko ir tam nė kiek nesipriešino.
Nors – ir tai yra esminis dalykas – galėjo tai daryti.
Kuo aiškiau tai suprasti, prisiminti ir gilintis, kaip tai galėjo įvykti – ir yra dabartinė šių visuomenių atsakomybė ir moralinis įpareigojimas joms.
Juolab, kad tas mastas, kuriuo Lietuvos visuomenė ir jos administracinės bei politinės struktūros nacių okupacijos metu apskritai bendradarbiavo su okupantais ir padėjo jiems įgyvendinti jų valdžią ir politiką lietuviškoje istorinėje savimonėje bei atmintyje yra viena iš balčiausių dėmių.
Bendraautorė – ne bėda?
Tokios, atrodytų, paprastos ir savaime suprantamos mintys – vis dar Marijos žemėje sunkiai prigyjančios ir dygstančios sėklos.
Tuo tarpu jos yra bene pagrindinis naujos Ch.Dieckmanno knygos „Kaip tai įvyko?“, parašytos kartu su Rūta Vanagaite, leitmotyvas.
Knyga parašyta, kaip pokalbis, kur lietuvė rašytoja užduoda klausimus, o jos pašnekovas, profesionalus istorikas, labiau populiaria, ne akademine forma pateikia esminius savo ilgamečių tyrinėjimų rezultatus ir išvadas. Taip pat, žinoma, dalijasi ir filosofinėmis bei moralinėmis įžvalgomis.
Knyga jau sulaukė daug teigiamų reakcijų tarp tų žmonių, kurie Lietuvoje labiausiai domisi šia problematika ir yra į ją įsigilinę – tiek profesionalių istorikų, tiek politikų, tiek visuomenės veikėjų.
Tačiau ją galima įsigyti tik internetu, o ne knygynuose – bent jau iki to momento, kai vienas knygynas vis dėlto paskelbė pradėsiantis ja prekiauti.
Pusiau uždarai įvyko ir pirmasis knygos pristatymas šalies žydų bendruomenėje – sostinės sinagogoje, į kurį svečiai buvo specialiai asmeniškai sukviesti. Antrasis įvyks šiomis dienomis ir bus viešesnis – A.Mickevičiaus bibliotekoje.
Bene pagrindinė to priežastis, žinoma, yra pačios R.Vanagaitės asmenybė. Daugelis Lietuvoje prieš ją galando dantį po to, kai su vienu aršiausių ir radikaliausių Lietuvos kritikų dėl Holokausto bei jo atminties Efraimu Zuroffu ji parašė knygą „Mūsiškiai“.
Po to ji pati suteikė pagrindą tikrai savo ekskomunikacijai ir egzekucijai Lietuvos viešojoje erdvėje ir kone oficialiu lygmeniu buvo paskelbta Kremliaus agente – dėl to, kad, neturėdama jokio pagrindo, ėmė ir apkaltino vieną iš pagrindinių pokario partizanų vadų, Adolfą Ramanauską-Vanagą ne tik galimu dalyvavimu Holokauste, bet ir tuo, kad jis esą nepagrįstai aukštinamas, nes buvo menkysta ir išdavikas.
Natūralu, kad pats Ch.Dieckmannas knygos pristatyme matė reikalą pasisakyti, ką mano apie šias kontraversijas. Pirmiausia, pasak jo, su R.Vanagaite jis susipažino ir knygą pradėjo kurti dar prieš šį skandalą, tačiau jis ir tuomet iš pradžių žiūrėjo į ją rezervuotai. Pirmiausia, pasak jo, dėl to, kad „nemėgsta“ E.Zuroffo, tad įtariai žiūrėjo į pažintį su juo aktyviai mėginusią užmegzti R.Vanagaitę.
Tačiau vėliau, pasak Ch.Dieckmanno, jis suprato, jog su R.Vanagaite bendrauti verta ir jie, pradėję rašyti knygą, susibičiuliavo.
Vokiečių istorikas ironiškai atmetė dažnai Lietuvoje R.Vanagaitei metamus kaltinimus, jog jį esą dirba už didelius šešėlinius pinigus. „Visa tai – tiesiog niekai“, – nukirto jis.
Vietoje, pirmyn ar ratu?
Portalui lrytui.lt istorikas reiškė viltį, jog šioji knyga taps nedideliu, bet svarbiu postūmiu Lietuvoje pagaliau pradėti atviresnę, sąžiningesnę ir dalykiškesnę diskusiją apie Holokaustą, nei iki šiol.
Tačiau ar tokios viltys nėra naivios vien dėl to, kad viena iš knygos autorių – R.Vanagaitė, kuri daugeliui Lietuvoje yra tapusi viena iš pagrindinių kenkėjų?
Ch.Dieckmannas tik skėsčiojo rankomis ir reiškė viltį, kad tai netaps lemiama kliūtimi, juolab, kad R.Vanagaitė, pasak jo, atsiprašė dėl savo pareiškimų apie A.Ramanauską-Vanagą.
Kaip ten bebūtų, knygos pristatymo metu ne vienas kalbėtojas Holokausto ir lietuvių dalyvavimo jame temą lygino su Sizifo akmeniu – lietuvių visuomenė kiek beparidentų šį akmenį į kalną, tiek jis po to nusirita žemyn.
Tačiau pats Ch.Dieckmannas portalui lrytas.lt sakė, jog jam ši metafora neatrodo tinkama.
„Ji implikuoja, jog tai esą yra toks vidutinio, normalaus ilgio kelias, jį reikia praeiti ir viskas, jūs baigėte, pasiekėte tikslą.
Tai nebūna. Tai nėra su jokia istorija, kurioje tiek daug smurto ir prievartos, kuri tokia žiauri. Ypač su tokia, kuri dar tokia gyva. Štai ir per knygos pristatymą žmonės verkė sinagogoje, pasakojo savo šeimos istorijas, o ir man, vokiečiui, stovėti Vilniaus sinagogoje tokia proga buvo labai emocinga.
Taigi, ne tik itorinėje perspektyvoje, bet ir žmogiškojoje, visą tai buvo tik vakar“, – sakė Ch.Dieckmannas
Taigi, pasak istoriko, tokios atminties , jis keliamų problemų bei traumų įsisavinimas ir įsisąmoninimas visuomenėje negali būti apibrėžiamas tokio kelio, kuriame yra tik dvi kryptys – pirmyn arba atgal – metafora.
Ch.Dieckmano teigimu, tinkamiau būtų pasakyti, kad tai vyksta vingiais, ratais, bangomis, ir tokio dalyko, kaip proceso pabaiga, apskritai nėra. Svarbiausias kriterijus nustatyti, kiek šis procesas yra vaisingas bei pažengęs – ar plečiasi pati tikros diskusijos erdvė ir ratas žmonių, kurie į savo visuomenės ir tautos praeitį geba žvelgti kritiškai, ne per aklos gynybos ar vienpusio matavimo ir vertinimo akinius.
„Juk, tiesą sakant, galima gana paprastai, nors ir grubokai, apibrėžti dvi pagrindines stovyklas, tarp kurių ir sukasi šie verpetai bei ratilai. Vienoje – tie žmonės, kurie yra pilietiniai patriotai, įsitikinę, jog svarbiausias dalykas yra demokratija, o pastarosios stiprybę užtikrina ne kas kitas, o savikritika. Jie supranta, kad žvilgsnis į istoriją pirmiausia turi kelti klausimus, kurie ir stumia į priekį, o ne užrakina praeitį ir mus joje.
Kita stovykla – tie žmonės, kurie yra ne pilietiniai patriotai, o etnonacionalistai ar, teisingiau, tokie, kurie mano, jog svarbiausias, esminis dalykas yra ne demokratija, o kažkokia „titulinė“, pagrindinė visuomenės grupė bei jos „vienybė“, „stiprybė“ ir „nepažeidžiamumas“.
Natūralu, kad jau istorijoje rūpi ne įvairios nuomonės, interpretacijos ir skirtingos perspektyvos, o tokie dalykai, kurie teigia vieną tiesą, taip esą sutvirtindami ir sustiprindami jų „pagrindinės“ grupės tapatybę“, – taip pagrindinę takoskyrą apibrėžė istorikas, pridurdamas, jog ji šiuo metu persmelkia ir politinę bei viešąją erdvę apskritai, antrajai stovyklai vis labiau darant įtaką politinei darbotvarkei, grasinant pačiai demokratijos esmei.
Ch.Dieckmannas sutinka, kad takoskyros istorijos plotmėje esmė ir šerdis – nesutarimas dėl pačios patriotizmo sampratos.
Vieni įsitikinę, kad savikritika, sugebėjimas pripažinti ir priimti tai, jog „titulinės grupės“ ar tautos atstovai praeityje darė nusikaltimus, taip mesdami šešėlį ir visai tautai, patriotizmą tik stiprina ir daro jį sveikesnį.
Tačiau kiti kategoriškai su tuo nesutinka, nes mano, kad tai kaip tik silpnina ir „išplauna“ patriotizmą bei ant jo pamatų rymančią valstybės bei visuomenės sandarą.
Pasak Ch.Dieckmanno, pastarojoje pozicijoje glūdi ir psichologinė silpnybė – tokie žmonės jaučiasi nesaugiai, jei apie tą grupę, su kuria jie save sieja, galima pasakyti, kad su ja „buvo kažkas negerai“.
Žydams – ugningas atkirtis
Iškalbingas sutapimas, kad kone iš karto po Ch.Dieckmanno ir R.Vanagaitės knygos pristatymo kilo panašus triukšmas, kaip ir dėl R.Vanagaitės pareiškimų apie A.Ramanauską-Vanagą.
Šįkart pasipiktinimo epicentre atsidūrė pati Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky – dėl jos pareiškimų apie kitą ikoninę ir vieną iš labiausiai aukštinamų bei svarbiausių pokario ginkluoto pasipriešinimo figūrų – Juozą Lukšą-Daumantą.
F.Kukliansky kartu su kitu Geros valios fondo, skirstančio Lietuvos kompensacijas šalies žydų bendruomeninei ir kultūrinei veiklai, vadovu Andrew Bakeriu parašė laišką Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, kuriame paragino Seimą neskelbti kitų metų J.Lukšos-Daumanto metais, nors Seimas tokį sprendimą jau priėmė.
Kreipimosi autoriai primena, jog vienas iš pokario partizanų lyderių karo pradžioje priklausė Lietuvos Aktyvistų Frontui (LAF) – bent taip skelbiama jo biografijoje, tai taip pat skelbia ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). F.Kukliansky ir A.Bakeris taip pat priminė, jog vienas iš antisovietinio sukilimo organizatorių, kurio pagrindu taip pat buvo sudaryta ir vokiečių greitai išvaikyta laikinoji vyriausybė – LAF – buvo pačių vokiečių sukurta ir inspiruota, fašistinė bei antisemitinė organizacija.
Taigi, kreipimosi autoriai teigia, jog Seimui nederėtų taip pagerbti šio asmens būtent dėl sąsajų su LAF.
Vakaruose ir Izraelyje J.Lukša-Daumantas dažnai siejamas su Holokaustu, tačiau tas sąsajas patvirtinančių duomenų nėra, istorikai yra jas paneigę. A.Bakeris ir F.Kukliansky tarsi tai pripažįsta, tačiau formuluoja tai gana aptakiai – „yra abejojančių“ J.Lukša-Daumanto kalte dėl karo nusikaltimų.
Šalies žydų bendruomenės vadovė, o ir pati bendruomenė dėl šio kreipimosi atsidūrė tikro viesulo epicentre. Socialiniuose tinkluose ir interneto komentarų sraute F.Kukliansky buvo teikiama paskutiniais žodžiais, taip pat ir antisemitiniais keiksmais, vadinama Kremliaus agente, ją raginta paskelbti už įstatymo ribų ir deportuoti iš Lietuvos.
Atviroje viešojoje erdvėje besipiktinę viešai asmenys, tarp jų ir politikai, šiek tiek tvardėsi, tačiau taip pat kaltino F.Kuliansky tarnaujant Rusijos propagandai, kurios tikslas – visą pokario partizanų judėjimą vaizduoti, kaip Holokausto dalyvius.
Taigi, buvo piktinamasi tuo, kad A.Bakeris ir F.Kukliansky J.Lukšą-Daumantą apkaltino prisidėjus prie Holokausto ar susijus su juo, nors taip nebuvo.
Tarp tų, kurie audringai piktinosi tokia F.Kukliansky „kenkėjiška veikla“, buvo grupelė sostinės žydų bendruomenės narių, ta proga paskelbusių net viešą jos pasmerkimą. Tai – dar vienas seno ir aštraus konflikto pačioje žydų bendruomenėje ženklų.
Dalis bendruomenės, kuri susitelkusi pirmiausia Vilniaus žydų bendruomenėje, jau seniai maištauja prieš F.Kukliansky, kaltina ją valdžios ir įtakos uzurpavimu, Geros valios fondo, skirto bendruomeninės veiklos finansavimui, neskaidriu valdymu.
J.Lukšos-Daumanto gynėjai, suprantama, itin džiaugėsi šiuo grupės šalies žydų pareiškimu.
Tuo atveju, kai būdavo pradedama kalbėti apie dalykinę reikalo pusę, partizanų lyderio gynėjai teigė, jog LAF neturėjo formalios narystės, J.Lukša-Daumantas galėjo save laikyti šios organizacijos nariu, kaip ir daugelis to meto žmonių.
Be to, LAF, pasak jų, įtraukė įvairių pažiūrų ir idėjinių orientacijų žmones, kuriuos visus vienijo svarbiausia idėja – Lietuvos nepriklausomybė. Ji, pasak J.Lukšos-Daumanto gynėjų, buvo svarbiausia ir šio asmens motyvacija.
Kita vertus, teigiama, jog J.Lukša-Daumantas tuo metu apskritai nespėjo ko nors nuveikti – nėra jokių duomenų apie kokią nors aktyvią jo veiklą LAF gretose, be to, jų ir negali būti dėl jauno jo amžiaus ir biografijos aplinkybių.
Tuo tarpu F.Kukliansky, reaguodama į pasipiktinimą ir kritiką, kartojo kelis kontrargumentus. Viena, pasak jos, ji tik „kėlė klausimus“ ir dar kartą ragino maksimaliai nuodugniai ištirti J.Lukšos-Daumanto veiklą, reaguodama į žydų bei tarptautinės žiniasklaidos kritiškus pranešimus apie Seimo sprendimą.
Tačiau svarbiausia, pasak jos, net ne tai, kad ji nekaltino partizanų lyderio dalyvavimu Holokauste ir nesiejo jo su žydų žudynėmis. Esminis dalykas, F.Kukliansky teigimu – Lietuvos visuomenės ir valstybės santykis su tokios organizacijomis, kaip LAF, tiesiogiai atsakingu už bendradarbiavimą su nacių valdžia ir dalyvavimą Holokauste.
Juk, pasak jos, paskelbiant metus asmens, kuris, kad ir fragmentiškai, siejamas su LAF, kyla pavojus, jog taip, kad ir netiesiogiai, pagerbiama ir pati šioji organizacija.
Nebenutylim – griežtai atmetam
Ką apie Seimo sprendimą, F.Kukliansky ir A.Bakerio kreipimąsi ir kilusį triukšmą mano Ch.Dieckmannas?
„Na, kvailų klausimų nėra, yra tik kvaili atsakymai. Kodėl gi dar kartą nepasigilinus į tą J.Lukšos-Daumanto biografijos laikotarpį, kai jis buvo siejamas su LAF? Gerai, galima sutikti su argumentais, kad viskas ir taip žinoma, tačiau prieš darant tokį sprendimą – gal ir ne pro šalį būtų dar kartą tai ištirti“, – sakė istorikas.
Jis, kaip ir partizanų lyderio gynėjai, sakė, kad LAF buvo narystės požiūriu itin neformali ir atvira organizacija, todėl jai priklausė, su ja buvo siejami ar tiesiog save patys jai laisvai priskyrė daugelis nuo dešiniųjų iki kairiųjų.
„Taip, LAF galėjo priklausyti ir socialdemokratai, žodžiu, visi, išskyrus komunistus. Svarbiausia jungiamoji jų grandis buvo kova už Lietuvos valstybės išlikimą. Taigi, pilnai įmanoma, kad J.Lukša-Daumantas buvo iš tokių, kuriems tai ir buvo svarbiausia.
Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad pati LAF vadovybė bei dominuojanti ideologija buvo fašistinė, o pati organizacija buvo inspiruota ir palaikoma Berlyno. Atitinkama buvo ir jos Lietuvos vizija. Apie tai kalbame ir knygoje“, – sakė Ch.Dieckmannas.
Taigi, pasak istoriko, šiuo atveju svarbios ir pastarosios aplinkybės, kurios skatina klausti, koks simbolizmas pabrėžiamas tokiu pagerbimu.
Vis dėlto, pasak Ch.Dieckmanno, svarbiausias dalykas, kurį iškelia visa ši istorija – priminimas, nors ir netiesioginis, kad šiandieninė Lietuva vis dar nėra apsisprendusi dėl savo santykio su vokiečių okupacija ir jos metu veikusiomis lietuviškomis struktūromis apskritai.
Išties, F.Kukliansky klausimas apie Lietuvos visuomenės ir valstybės santykį su LAF – itin svarbus ir jį netgi būtina išplėsti.
Koks mūsų santykis su ir požiūris į ne tik LAF, bet ir kitas giminingas to laikotarpio organizacijas, taip pat laikinąją vyriausybę, kurią pakeitė visiškai naciams pavaldi administracija, į šią administraciją?
Pagaliau, koks mūsų santykis su ir požiūris į visos visuomenės bendrabūvį ir santykius su nacių valdžia ir vienu iš didžiausių tos valdžios nusikaltimu – Holokaustu?
Tradicinėje ir vyraujančioje istorinėje atmintyje tai labiausiai primena tamsią ar, veikiau, išblukusią dėmę ar nutylimą temą. Kai apie tai mėginama kalbėti ko konkrečiai, dažniausiai nukertama, kad tos struktūros ir toji valdžia buvo tiesiog istorinė neišvengiamybė ir kartu mėginimas išsaugoti jei ne valstybingumo likučius, tai bent pačią visuomenę.
„Ir tuomet dirbome Lietuvai“, – taip savo vaidmenį sovietinės okupacijos metu apibrėžė ir buvusi sovietinė nomenklatūra ir tai dažnai susilaukia visiškai pagrįstos kritikos ir net pasipiktinimo.
Tačiau naciams pavaldi administracija tokiu būdu iš esmės legitimuojama, nematant tame jokių problemų.
Dar daugiau – pastaraisiais metais ėmė itin stiprėti jau nebe pasyviu problemos nutylėjimu, bet ir agresyviu jos neigimu paremtos nuostatos ir politinis elgesys. Bet kokios galimos atskirų veikėjų ar organizacijų, pavaldžių naciams, sąsajos su pastaraisiais ir galima atsakomybė už tai agresyviai neigiamos, o visi, kurie apie tas sąsajas mėgina kalbėti, kaip apie problemą, tiesiog skelbiami Lietuvos priešų bei Rusijos agentais bei įrankiais.
Iškalbinga, kad tokios politikos bastionu, regis, galutinai tapo pats LGGRTC, o vienas iš iškalbingiausių pastarojo meto tai liudijančių pavyzdžių – vieno iš pagrindinių tokios „istorinės politikos“ atstovų bei propagandininkų, Vidmanto Valiušaičio paskyrimas centro vadovo patarėju.
Daugelis profesionalių istorikų, kurie anksčiau skalambijo pavojaus varpais dėl to, jog šį veikėją ketinta pasodinti į centro vadovo vietą, teigia, jog jis ir bus faktinis centro vadovas.
LGGRTC politizavimą šia kryptimi liudija ir specialios „ekspertų tarybos“, kurioje įsitaisę tokios pačios pakraipos, kaip ir V.Valiušaitis, veikėjai, sukūrimas.
Kodėl tai vyksta? Panašu, jog pagrindinė to priežastis – ne tik tradicinėje vyraujančioje lietuviškoje istorinėje atmintyje įsitvirtinęs vokiečių okupacijos, kaip „geresnės“ ir civilizaciškai bei kultūriškai kone „savos“ įvaizdis ar primityvus bei aklai gynybinis „patriotizmo“ supratimas.
Dar svarbiau – aiški nuojauta, jog tuo atveju, jei ne tik rimtai, bet ir atvirai imtumėmės svarstyti ne tik tiesioginio dalyvavimo nacių nusikaltimuose, bet ir kolaborantiško sambūvio su naciais ir jų politika problemą, tai atvertų gąsdinančiai, nepriimtinai ir itin nepatogiai atrodančius to, ką vadiname „atsakomybe“, horizontus, lygmenis bei sluoksnius.
