Bet geografinis atstumas – jokia kliūtis, kai gerumo dvasia sujungia kilnių polėkių širdis.
Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos žygdarbis, kai jis Antrojo pasaulinio karo metais išdavė 6 tūkstančius tranzitinių vizų žydams, taip išgelbėdamas juos nuo kančių ir mirties, žinomas visame pasaulyje. O šiųmetė Sugiharos savaitė Kaune – išskirtinė, nes sukanka 80 metų nuo humanistinės diplomato misijos.
Dėl pandemijos vargu ar pavyks į Kauną, Ch.Sugiharos muziejų, atkeliauti šimtams japonų, kaip buvo planuota. Todėl organizatoriai pakvietė prisijungti prie gervių lankstymo akcijos – jas ketinama lankstyti įvairiuose Lietuvos ir Japonijos miestuose. Tikimasi, kad Kaune virš praeivių galvų bus pakabinta apie 10 tūkst. gervių
Apie Ch.Sugiharos humaniškos misijos įamžinimo reikšmę Kauno įvaizdžiui, japonų ir lietuvių dvasinę bendrystę „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininku Ramūnu Garbaravičiumi, kuris už Ch.Sugiharos atminimo puoselėjimą buvo apdovanotas Japonijos imperatoriaus.
– Kuo išskirtinė šių metų spalio 18–22 dienomis vyksianti Sugiharos savaitė?
– Sugiharos savaitė vyks Ch.Sugiharos metais, taip nusprendė Lietuvos Seimas. Bet būtų gerai, kad tie, kurie paskelbė šiuos metus Ch.Sugiharos metais, gerai suvoktų japonų diplomato didvyriškumą, suprastų, kokiomis sąlygomis veikė japonų diplomatas ir nuo ko jis gelbėjo žydus.
– Atsakymas turbūt aiškus – nuo vokiečių nacių ir jų vietinių pakalikų?
– Ne viskas taip paprasta. Kai Ch.Sugihara masiškai išdavinėjo vizas 1940-aisiais, holokausto Lietuvoje dar nebuvo. Bet sovietinė Lietuvos okupacija jau buvo prasidėjusi.
Taigi Ch.Sugihara gelbėjo žydus, kurie bėgo nuo sovietinės okupacijos. Holokaustas įvyko, bet vėliau. O Katynėje sovietai jau buvo sušaudę lenkų karininkus. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Pasitaikydavo atvejų, kai prasilenkdavo du traukinio ešelonai. Viename važiavo žydai, besitraukiantys iš Vokietijos, kitame – žydai, sprunkantys nuo sovietų į Vokietiją. Ch.Sugihara gelbėjo Ribbentropo ir Molotovo pakto aukas. O atminkime, kad Japonija buvo hitlerinės Vokietijos sąjungininkė Antrajame pasauliniame kare.
Kauno, Lietuvos padėtis irgi buvo labai sudėtinga. Kaune knibždėte knibždėjo užsienio šnipų. Kaunas buvo savotiška „antroji Kasablanka“, lūžio zona, iš kurios dar įmanoma pabėgti nuo karo mėsmalės. Ch.Sugiharos žygdarbį mes matome ne tiek holokausto, kiek Ribbentropo ir Molotovo pakto kontekste.
– Kuo svarbi Kauno įvaizdžiui Ch.Sugiharos veikla, atminties apie jį puoselėjimas?
– Japonijoje žinoma ir „Žalgirio“ krepšinio komanda, ir dailininkas, kompozitorius M.K.Čiurlionis. Bet Ch.Sugiharą, jo žygdarbį turbūt žino daugiau japonų. Nemažai garbingų svečių iš Japonijos ir kitų šalių diplomatai būtinai aplanko Ch.Sugiharos muziejų.
Juk iki pandemijos į Kauną atvykdavo iki 20 tūkstančių turistų per metus! Šiais metais būtume sulaukę itin daug svečių iš Tekančios Saulės šalies, deja, pandemija sutrukdė.
– Ar Ch.Sugiharos atminimo puoselėjimas padeda Lietuvą suartinti su Japonija ne tik istorinėje, bet ir šių dienų aktualijų srityje, tarkime, paskatina ekonominius ryšius?
– Sunku pasakyti, norint pamatuoti ekonominę naudą reikėtų atlikti atskirus tyrimus.
Galiu pasakyti tik tiek, kad japonai, kitaip nei, tarkime, amerikiečiai, nepuola vos tik įkėlę koją į svečią šalį kurti verslo planų. Investicijas japonai planuoja labai kruopščiai, labai apgalvotai ir atsargiai.
Kaune lankėsi didelių, žymių Japonijos įmonių, tokių kaip „Mitsubishi“, „Toyota“, atstovai. Bet nežinau, ar tie vizitai baigėsi tiesioginėmis investicijomis. Kita vertus, jei užsieniečiai neatvažiuotų, nežinotų mūsų šalies.
Kuo daugiau žinomumo, tuo daugiau galimybių užmegzti ryšius – tiek kultūrinius, tiek ir ekonominius. O Ch.Sugiharos vardas smarkiai didina Kauno, Lietuvos žinomumą.
– Kas japonams Lietuvoje nepatinka, į ką jie žiūri skeptiškai? Gal pernelyg riebi, kaloringa lietuviška virtuvė, cepelinai?
– Neteko girdėti japonų nuomonės apie cepelinus. Turistai Kaune užtrunka labai neilgai, parą ar dvi, tad, kaip ir mes, stengiasi paragauti vietinių patiekalų. Jeigu jiems kas nors nepatinka, jie nelinkę rodyti neigiamos reakcijos, stengiasi pabrėžti tik gerus įspūdžius.
– Kodėl pagerbiant Ch.Sugiharos asmenybę nuspręsta lankstyti gerves? Ar jos ką nors simbolizuoja japonų kultūros kontekste?
– Gerves dažniausiai lanksto vaikai. Iš to ir kilo sumanymas, kad vaikai puoselėtų atmintį apie žygdarbius, būtent žmogiškumo, gerumo žygdarbius. Kad gerumo sėkla būtų perduodama ateities kartoms.
– Yra nuomonių, kad japonų kultūra, mentalitetas taip kardinaliai skiriasi nuo europietiško, kad jų suvokti visoje pilnatvėje neįmanoma. Bet ar tarp lietuvių ir japonų mąstymo būdo, mentaliteto yra bendrų sąsajų ir kokios jos, jūsų nuomone, būtų?
– Ir taip, ir ne. Japonams, kaip ir mums, lietuviams, būdingas santūrumas. Jie irgi nepuola rodyti savo emocijų, o japonų mandagumas net tapęs priežodžiu.
Kita vertus, mūsų tautos geografiškai labai nutolusios, įgijusios labai skirtingą istorinę patirtį.
Japonams, kitaip nei mums, būdingas kario mentalitetas, garbingos mirties kovoje siekiamybė. Mums, lietuviams, tai sunkiai suvokiama.
Bet iš tiesų yra tautų, kurias suprasti sunkiau nei japonus. Tarkime, kinus.
Tačiau kuo daugiau pabendrauji su japonais, tuo naujesni dvasiniai klodai atsiveria. Gal panašiai jaučiasi ir japonai bendraudami su mumis, lietuviais.
