Politinėje komunikacijoje vis labiau šmėžuoja į ideologijos pusę krypstanti retorika. Tačiau vis dar nelabai aišku, kuo ta retorika užpildoma.
Lietuviška europietiškų tendencijų versija?
„Šituose rinkimuose bus aiški takoskyra tarp partijų, kurios atstovauja liberalias pozicijas: toje pusėje yra ir konservatoriai, socialdemokratai, liberalų sąjūdis ir „Laisvės partija“, ir „Darbo partija“ – labai daug partijų, kurios išpažįsta liberalias vertybes. Ir yra tos partijos, jų tikrai nedaug, kurios yra tradicinių vertybių pusėje“, – taip pristatydamas valstiečių partiją kalbėjo jos pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Liberalių politinių jėgų dominavimą fiksavo ir Rimantas Jonas Dagys, kalbėdamas apie atstovaujamą Krikščionių sąjungą: „Lietuvoje trūksta politinės jėgos, kuri nuosekliai, ne fragmentiškai atstovautų krikščioniškoms valstybėms, deja, dabar dominuoja liberalios partijos“, – sakė jis.
„Į rinkimus einame su klasikine socialdemokratine programa, kuri atitinka Lietuvos realijas ir kuri, mūsų požiūriu, dabar ypač svarbi, kuomet Gintauto Palucko vadovaujami socialdemokratai akivaizdžiai nuėjo į dešinę pusę“, – pristatydamas savo politinę jėgą teigė Gediminas Kirkilas.
Vienokias ar kitokias ideologines žinutes prisistatydamos perduoti bandė ir kitos politinės jėgos. Pavyzdžiui, Naglis Puteikis į rinkimus vedamą Centro partijos ir Tautininkų junginį pristatė kaip vienintelių antisisteminių partijų mūsų šalyje, kurios susijungė prieš rinkimus, darinį. O štai Santalka „Lietuva yra čia“ sakė, kad „globalios Lietuvos nėra“. Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas kvietė grąžinti suverenitetą tautai: pasak jo, „Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta tam, kad valstybė taptų saugiais tautos namais, tačiau ši vizija smarkiai pasikeitė atlikus geopolitinį ir istorinį žingsnį – tapus Europos Sąjungos ir NATO nare“.
Partijų lyderių kalbėjimas lyg ir parodo, kad į priešrinkiminę retoriką beldžiasi ideologiniai motyvai. O iš tų motyvų visumos išsiskiria dvi aiškios kryptys: aplink politinį centrą susitelkusios partijos, kurioms kabinama liberalių politinių jėgų etiketė, ir partijos, orientuotos labiau į tradicinę-nacionalistinę kryptį.
Toks dviejų krypčių išsikristalizavimas, kad ir su kol kas dar nedideliu, gal net, vertėtų sakyti, užuomazginiu tradicinės-nacionalistinės krypties politinių jėgų bruzdėjimu, žvelgiant į kitų Europos šalių realijas, nestebina. Būtent tradicionalizmu buvo persmelkta antrajai kadencijai šįmet perrinkto Lenkijos prezidento Andžejaus Dūdos politinė komunikacija. Tradicionalizmas ir nacionalizmas dominuoja Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano politinėje darbotvarkėje.
Panašias tendencijas galima matyti ir Vakarų Europos šalyse bei JAV. Jei ne tradicionalistinės-nacionalistinės nuotaikos, ko gero, Jungtinėje Karalystėje nebūtų „Brexito“, Prancūzijoje taip dažnai nebūtų linksniuojama „euroskepticizmo“ sąvoka, o kitapus Atlanto nevyktų arši kova tarp JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikų ir šalininkų.
Tiesa, Lietuvos atveju nevisai aišku, ar patys politinio proceso dalyviai rimtai priima ir supranta tradicinių-nacionalistinių politinių jėgų bruzdėjimą. Lygiai taip pat lieka neaišku, ar pretenduodami naudoti ideologinę retoriką politikai ją užpildo ideologiniu turiniu, nes pažadas „duoti daugiau“ – pensijų, atlyginimų, socialinių garantijų, viešųjų paslaugų, finansavimo švietimui, mokslui ir kitoms sritims – skamba kone kiekvienos politinės jėgos komunikacijoje, nepriklausomai kuriam flangui – labiau liberaliam ar labiau tradiciniam – partija save priskiria.
Par(si)duoti padeda herojai?
Kad retoriniame lygmenyje atsirandantis į ideologiją pretenduojantis kalbėjimas Lietuvos politikoje vis dar neprisipildo idoeloginiu turiniu liudija ne tik pažadas „duoti daugiau“. Panašu, kad vis dar aktyviai naudojami ir kiti rinkėjus pri(si)traukti padedantys triukai.
Pavyzdžiui, jau nuo seno nacionalizmo kūrėjai, o vėliau ir tyrėjai sakė, kad mases mobilizuoja ir palaiko herojai. Taip JAV atsirado tautą telkiantys „tėvai kūrėjai“, jų bandyta ieškoti ir Europos Sąjungoje, sėkmingiau jie atrasti beveik kiekvienos tautinės valstybės viduje ir neretai ištraukiami, siekiant politinių tikslų.
Herojų potencialas telkti buvo ir yra išnaudojamas ir komunikacijoje, kuriant prekes ir paslaugas parduoti padedančius personažus, aplink kuriuos norima telktis, į kuriuos norima lygiuotis arba su kuriais norima tapatintis. Herojų paieška, o kai kuriais atvejais galbūt net kūrimas, kai žūtbūt norima būti eteryje kalbant viena ar kita, jei ne rinkimai, galbūt ne taip ir rūpinčia tema, prieš artėjančius parlamento rinkimus neaplenkia ir Lietuvos politinių partijų.
„Drąsos kelias“ kelia savo heroję – bėglę ir kovotoją Neringą Venckienę, kuri nors ir neregistruota kaip kandidatė, neša šios partijos vėliavą viešojoje erdvėje. Socialdemokratų herojus – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius, sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos nenuilstančiu kritiku tapęs prof. Saulius Čaplinskas. Socdarbiečiai kovos už Baltarusijos vadavimą iš Aliaksandro Lukašenkos režimo herojų konstruoja užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus asmenyje.
Nors į Seimą nekandidatuoja, tačiau herojumi, žinančiu kaip ir kiek pakelti pensijas ir atlyginimus bei aktyviai žvelgiančiu į mus iš reklamų stendų pretenduoja tapti „Darbo partijos“ lyderis Viktoras Uspaskichas. Na, o partijoje „Lietuva – visų“ pirmosiose gretose stovi net du atpažįstami herojai – buvęs krepšininkas Tomas Pačėsas ir politologas prof. Algis Krupavičius.
Žymus rašytojas, semiotikas Umberto Eco yra sakęs, kad tikras herojus visada juo tampa netyčia, o herojų, kurie atlieka tikrąją telkiančią ir mobilizuojančią funkciją reikia ieškoti istorijoje. Panašu, kad mūsų partijų herojai jais tapo toli gražu ne netyčia. Jų ieškota taipogi tikrai ne istorijoje, o išnaudojant trumpalaikes progas.
Kol kas pažadų „duoti daugiau“ ir herojų su ideologinėmis pretenzijomis tendencijos įdomios. Tikėtina, kad laukia ir įdomi rinkimų baigtis.
