Jau daugiau nei savaitę visa šalies viešoji erdvė šiurpsta nuo filmuotų ir fotografuotų vaizdų iš keturkojų koncentracijos stovyklų bei kankinimų kambarių. Lietuvą drebina galimai nelegalių šunų veisyklų skandalas.
Triukšmas kilo po vieno konkretaus atvejo – mėnesio pradžioje savo dingusio šuns ieškojusi kretingiškė netyčia aptiko nelegalią veisyklą, o į viešumą iškilusi žinia paskatino tokių vietų paieškų ir viešinimo vajų visoje Lietuvoje.
Paaiškėjo, kad gyvūnų laikymo nepriežiūros sąlygomis veisimui ir prekybai verslas šalyje itin paplitęs, apie jį daug kas žino, bet tyli. Vieni – iš abejingumo, kiti – dėl neišmanymo, treti – dėl gaunamo pelno, ketvirti – todėl, kad perka šiuos gyvūnus.
Gyvūnų teisių gynėjai ir kiti aktyvistai tvirtina, kad dėl to jau seniai, ir ne po kartą, skambino visoms aukščiausioms ministerijoms, tačiau nesulaukė jokios reakcijos.
Dauguma piliečių šiurpsta nuo baisių vaizdų ir istorijų, audringai piktinasi ir reikalauja kuo griežtesnio atpildo kankintojams. Bet nemažai ir tokių, kurie juokiasi iš šio vajaus arba net piktinasi gyvūnus gelbėjančiais piliečiais, patardami jiems pirmiausia žmonėmis pasirūpinti.
Politikai, lyg voverės rate besisukantys rinkimų kampanijoje, nuo kairės iki dešinės jau žeria įstatymų pataisas, griežtinančias bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais.
Valstybės institucijos, kurios visa tai tarsi turėtų kontroliuoti, – Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba – skėsčioja rankomis, skundžiasi galių, specialistų, lėšų trūkumu ir bado pirštais viena į kitą. Be to, gyvūnų priežiūra prieš kurį laiką buvo patikėta privačiam sektoriui.
Tiesa, sukrutę ministrai ir pavaldžių įstaigų vadovai demonstruoja, kad dabar problemą asmeniškai spręs 24 valandų per parą ir 7 dienų per savaitę režimu.
Bet dar sunku pasakyti, ar visa tai duos kokių nors realių pokyčių ir rezultatų įvedant realią gyvūnų apskaitos ir priežiūros sistemą, ugdant visuomenės sąmoningumą. Staigių pokyčių neverta tikėtis vien dėl to, kad šios problemos priežasčių daugybė, svarbiausios jų kyla iš pačios visuomenės, o ji – labai inertiška.
Šia proga neįmanoma neprisiminti kitų ilgai tvinkusių ir panašiai sprogusių skandalų, kurių vien per šią Seimo kadenciją buvo toli gražu ne vienas.
Bene garsiausi – naudotų padangų perdirbimo gamyklos gaisras Alytuje, savo liepsnose svilinęs visą šalį nuo viršaus iki apačios, koncerno „Grigeo“ gamyklos nelegalus teršalų vamzdis, užteršęs ne tik Kuršių marias, bet ir stambaus verslo reputaciją.
Būtina prisiminti ir berniuko nužudymą Kėdainiuose. Šis įvykis privertė valstybę pagaliau bent šiek tiek patobulinti vaiko teisių apsaugos nuo smurto šeimose sistemą.
Bet netgi vadinamoji Matuko reforma, kurią pagimdė ir palaimino Vyriausybė, Seimas ir Prezidentūra, ilgai buksavo ideologinėse ir partinėse politikų rietenose bei garbės dalybose.
Visus šiuos ar menkesnio masto sukrėtimus su dabartiniu šunų skandalu vienija bendras vardiklis – problema išryškėja po kokio nors vieno įvykio, taip pat paaiškėja, kad ji sena, plačiai paplitusi, jos niekas nesprendė dėl to, kad nesprendė, o kaip spręsti dabar – irgi neaišku.
Nuo vieno tokio atradimo iki kito – regis, toks vienas pagrindinių Lietuvos gyvenimo bruožų.
Vyriausioji rinkimų komisija, likus mėnesiui iki Seimo rinkimų pirmojo turo, baigė rikiuoti kandidatų armiją, partijos surengė savo rinkimų programų pristatymo maratoną, įsisiūbavo debatai, be to, užvakar prasidėjo paskutinė šios kadencijos parlamento sesija, kuri baigsis vėlyvą rudenį.
Švietimas, sveikatos apsauga, ekonominė ir socialinė politika – štai svarbiausios temos, kuriomis savo programas ir rinkėjų viliones remia dauguma politinių jėgų. Natūralu – šios temos piliečiams labiausiai rūpėjo visuomet, o šiemet jas maksimaliai užaštrino ir tarpusavyje neatskiriamai supynė koronaviruso pandemija.
Kitas rinkimų vajaus teminis akcentas – ideologinė kaktomuša tarp tradicinių vertybių gynėjų ir tų, kuriuos jie vadina „liberalais“, suteikdami šiam terminui negatyvią prasmę.
Šitokia retorika vyrauja pirmiausia mažųjų ir naujųjų darinių stovykloje, bet aplink šį stulpą pasistumdyti ir savo rėmėjus sutelkti stengiasi ir kai kurios parlamentinės partijos: iš vienos pusės – valstiečiai, „liberalais“ vadinantys beveik visus kitus, iš kitos – Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, pasiskelbę pagrindiniais draudimų politikos naikintojais.
Dalykiškų ir, svarbiausia, aiškiai pagrįstų receptų ar ginčų šiais bei kitais programų klausimais ne itin verta tikėtis. Jų nebūdavo ir per ankstesnes rinkimų kampanijas.
Užtat ir tuomet netrukdavo, ir šiemet greičiausiai bus tiesmukų kaltinimų ar politinių priešininkų koneveikimo. Kad vėl bus ištraukti šie politinės kovos įrankiai, aiškiai parodė jau pirmoji Seimo sesijos diena.
Opozicija apkaltino valdančiuosius švaistant biudžetą, o jų pažadus kitąmet indeksuoti pensijas pavadino nepamatuotais.
Konservatorių teigimu, valdantieji tyčia suplanavo biudžeto projektą pateikti Seimui tik prieš antrąjį Seimo rinkimų turą, paliekant uždelsto veikimo miną kitai valdžiai.
Valdantieji, aišku, šaukė, kad visa tai – melas, įrodantis, jog opozicija su konservatoriais priešakyje yra kenkėjai.
Trumpai tariant, mūsiškės politikos skurdas – irgi sena problema, tik jai atskleisti nereikia tokių išskirtinių įvykių, pavyzdžiui, kaip kankinamų šunų skandalas.
