Šis veiksmas gali kiek stebinti – juk iki šiol valstiečių vedlys privengė aiškiai ir viešai pasakyti, kaip asmeniškai vertina tai, kas vyksta Baltarusijoje.
Kita vertus, politikas, matyt, pajuto, kad toks jo elgesys jau tampa koziriu opozicijos – pirmiausia konservatorių – rankose, nes padės jiems vėl skelbti jį Minsko ar net Maskvos agentu, „pakabintu“ ant baltarusiškų jo valdomo Agrokoncerno trąšų biznio.
Kaip ir prieš ketverius metus, kai dešinieji net ištisas pažymas rašė atvirai apšaukdami jį Rusijos žvalgybos įtakos agentu Lietuvoje.
Taigi likus mėnesiui iki rinkimų R.Karbauskis, matyt, nusprendė išmušti tą kozirį priešams iš rankų. O ar išmušė – nežinia. Bet akivaizdu, kad supykdė kai kuriuos ištikimiausius savo rėmėjus, kurie komentarų skiltyje pareiškimo autoriui užkūrė tikrą baltarusišką pirtį.
Švelniausi priekaištai valstiečių vadui buvo gerbėjų nuostaba – esą jie „tikrai nesitikėjo“, kad jis vieną dieną ims ir užgiedos pagal „landsberginės gaujos plokštelę“. Taip pat jam buvo siūloma verčiau mokytis iš tokio puikaus prezidento kaip A.Lukašenka, užuot ant jo „lojus“ iš Lietuvos.
Žinoma, komentarai virtualiojoje erdvėje – ne itin patikimas socialinis barometras. Tačiau seniai žinoma, kad tokių politinių jėgų kaip dabartiniai valdantieji valstiečiai nemažos dalies rinkėjų požiūris į santykius su Baltarusija ir Rusija ne itin daug kuo skiriasi nuo lenkų ar rusų tautinių mažumų partijų rėmėjų, su kuriais atvirai flirtuoja tokie jų politiniai lyderiai kaip Z.Jedinskis ar V.Tomaševskis.
Taigi tie komentarai – priminimas ne tik R.Karbauskiui: dažniau pasižiūrėkime į save besipiktindami tuo, kaip ES didieji ir apskritai Vakarai nesiryžta iš rimtųjų stoti į kovą ir su Baltarusijos, ir su Rusijos režimu.
Tiesą sakant, ir pati Lietuva aukščiausių savo pareigūnų, pavyzdžiui, paties prezidento G.Nausėdos, lūpomis visai neseniai kartojo, jog, kad ir kaip pažiūrėsi, A.Lukašenka yra vienintelis Baltarusijos „nepriklausomybės“ nuo Rusijos garantas, todėl jį būtina visokeriopai remti.
Dabar, kai diktatorius atsiduoda Maskvai su maksimaliomis nuolaidomis, nes neturi ir niekuomet neturėjo kitos išeities, tie patys mūsų politikai tegali žadėti kažkaip išgelbėti Baltarusiją nuo Rusijos, dėl tokių pažadų atrodydami dar tragikomiškiau nei anksčiau.
Apskritai vėl didinantis represijų apsukas ir nežadantis nė per milimetrą trauktis režimas daro padėtį vis pavojingesnę. Juk minios gatvėse gali tapti radikalesnės, o įsisukęs smurto verpetas bus kruvinesnis ir sunkiau valdomas.
Paradoksas, bet po vieną bebaigiąs išskainioti protesto lyderius A.Lukašenka šiuo požiūriu tik dar labiau rizikuoja. Juk tie veikėjai dar buvo nusiteikę „dialogui“ su juo ir netgi su Maskva, o tie, kuriuos į viršų gali iškelti gatvė, norės tik jo galvos – tiesiogine prasme. Kita vertus, neatmestina, jog režimas būtent to ir siekia, – kad protestas būtų kuo radikalesnis, tuo tarsi atrišdamas sau rankas griebtis kraštutinių represijų.
Ar vis dar tupinėjantys ES didieji gali tam užkirsti kelią? Galbūt, bet tik aiškiai parodydami tiek Baltarusijos, tiek Rusijos režimams, kad vis dėlto pasiryš vieningai pastumti tokių ekonominių sankcijų volą, kuris traiškytų ir taip žemyn čiuožiančias jų ekonomikas.
Tačiau bent artimiausiu metu to tikėtis neverta. Viena priežasčių – nežinia, kas būtų po to. O ateitis daug ką Vakaruose gąsdina labiau nei dabartinė padėtis.
Tad ir Lietuvos valdžia, kaip tas R.Karbauskis, aišku, gali grasinti Minsko režimo viršūnėms, žadėti gelbėti Baltarusiją nuo Rusijos, bet realus tokių pareiškimų padarinys – tik dalies savų rinkėjų pyla.
